Į šiuos tragiškus įvykius reikia nedelsiant reaguoti nacionaliniu ir ES lygmenimis. Nacionaliniu lygmeniu valstybės narės atsako už savo sienų valdymą ir kontrolę ir turi gelbėti nelaimės ištiktus laivus, visapusiškai vykdydamos tarptautinių ir ES teisės aktų reikalavimus bei savo įpareigojimus.
Šalims, kurių sienomis eina ir ES išorės sienos, šiuo tikslu skiriamas ES finansavimas ir pagalba: Migracijos ir prieglobsčio prašytojų srautams valdyti 2007–2013 m. Italijai skirta 478 mln. eurų, Graikijai – 376 mln., o Maltai 85 mln. eurų. Per pastaruosius dvejus metus sienų valdymo paskirties lėšų Italijai skirta 136 mln. eurų, Graikijai – 89 mln. eurų, Maltai – 35 mln. eurų.
Operatyvinę pagalbą taip pat teikia Europos sienų valdymo agentūra FRONTEX – šiuo metu FRONTEX koordinuoja penkias operacijas Viduržemio jūros regione, padėdama šalims atlikti priežiūros, perėmimo ir gelbėjimo užduotis.
Taip pat norėčiau pabrėžti, kad didėjantys migrantų ir prieglobsčio prašytojų srautai nėra tik Viduržemio jūros regiono šalių problema. Daugumą prieglobsčio prašymų tvarko kitos valstybės narės. Iš ES šalyse 2012 m. pateiktų 330 000 prieglobsčio prašymų 70 % buvo užregistruoti tik 5 valstybėse narėse: Vokietijoje (75 000), Prancūzijoje (60 000), Švedijoje (44 000), Belgijoje (28 000) ir Jungtinėje Karalystėje (28 000). 2012 m. Italija gavo 15 700 prieglobsčio prašymų, o Malta – 2000.
Tačiau taip pat aišku, kad padidėjusių migrantų srautų į Italiją, Maltą, Graikiją ir kitas Viduržemio jūros regiono šalis problemą turi spręsti visa Europa ir kad patikimą migracijos bei prieglobsčio prašytojų srautų valdymą nacionaliniu lygmeniu turi papildyti pagalbinės ES lygmens iniciatyvos ir priemonės.
Spalio 24–25 d. ES valstybių ir vyriausybių vadovai aptars, kokią migracijos ir prieglobsčio politiką derėtų vykdyti po Lampedūzos įvykių, ir bandys rasti sprendimą, kaip ateityje išvengti tokių tragedijų. Europos vadovai turės unikalią galimybę parodyti, kad ES visų pirma vadovaujasi solidarumo ir tarpusavio pagalbos principais.
Europos Komisija jau nustatė keletą diskutuotinų klausimų, kurie, kaip tikimasi, šiame posėdyje bus aptarti.
Bendromis Italijos ir Maltos pastangomis neseniai buvo išgelbėta šimtai gyvybių – tai akivaizdžiai parodė, kaip svarbu koordinuoti stebėjimo priemones, norint išvengti žūčių Viduržemio jūros vandenyse, todėl Europos Komisija siūlo pradėti didelio masto FRONTEX paieškos ir gelbėjimo veiksmus Viduržemio jūros regione nuo Kipro iki Ispanijos krantų.
Tokie veiksmai ir naujausios EUROSUR technologijos suteiks mums galimybę geriau aptikti, sekti ir atpažinti laivus ir plaustus, anksčiau jiems suteikti pagalbą ir išgelbėti gyvybes. Tai taip pat bus konkretus solidarumo ir tarpusavio pagalbos pavyzdys.
Tačiau šiems veiksmams būtini papildomi visų valstybių narių finansiniai ir techniniai ištekliai. Komisijos ir FRONTEX ekspertai jau vertina kiek šių išteklių tokiems veiksmams reikėtų, bet to negalima imtis be papildomo ir skubaus valstybių narių indėlio.
Europos Vadovų Taryba taip pat turėtų siekti didesnio bendradarbiavimo ir dialogo su migrantų ir prieglobsčio prašytojų kilmės bei tranzito šalimis, visų pirma Libija, kad šios problemos būtų sprendžiamos jų ištakų vietose. ES turi atverti daugiau teisėtos migracijos galimybių ir veiksmingiau kovoti su neteisėta migracija ir nusikaltėliais, kurie naudodamiesi žmonių neviltimi organizuoja tokias mirtinai pavojingas keliones.
Mes jau susitarėme dėl judumo partnerystės su Maroku, kuria atveriamas kelias šiai naujai strategijai, ir norėtume sudaryti tokius pačius susitarimus su Tunisu, Egiptu ir kitomis Šiaurės Afrikos šalims. Jeigu visos ES šalys prisiimtų aiškius įsipareigojimus, tai, be abejo, teigiamai atsilieptų galimybėms sudaryti minėtus susitarimus, be to, tai būtų naudinga užtikrinant stabilumą ir diegiant demokratiją tokiose šalyse, kaip Libija.
Europos Komisija taip pat mano, kad valstybės narės turi prisiimti aiškesnius įsipareigojimus tais atvejais, kai bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų vyriausiuoju pabėgėlių reikalų komisaru vykdomas perkėlimas, kad žmonėms, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, būtų užtikrinti saugūs patekimo į Europą keliai.
ES ir ypač tos šalys, į kurias atvyksta mažiau migrantų bei prieglobsčio prašytojų, turėtų aktyviau prisidėti perkeliant juos į jų teritoriją. Jei visos valstybės narės prisiimtų savo atsakomybės dalį, išties bendromis europinėmis pastangomis būtų galima iš esmės prisidėti prie to, kad žmonės nepatikėtų savo gyvybių mirties pirkliams.
Ypatingą dėmesį turėtume skirti tam, kad pažeidžiamiausios pabėgėlių grupės – vaikai, senyvo amžiaus žmonės ir ligoniai – galėtų saugiai patekti į ES. Konkrečiais atvejais būtų galima išduoti humanitarines vizas arba suteikti galimybę prašyti prieglobsčio ES šalių konsulatuose.
Po neseniai įvykusių tragedijų ES turi pademonstruoti, kad sugeba rasti atsakymus. Visos valstybės narės išreiškė bendrą norą veikti, kad ateityje būtų išvengta panašių baisių įvykių. Visų Europos šalių vyriausybės sutiko, kad jie neturėtų pasikartoti. Tikiu, kad Europos Vadovų Taryba ras konkrečių būdų, kaip šį ryžtą paversti veiksmais.
Už vidaus reikalus atsakinga Europos Komisijos narė Cecilia Malmström.