„Mums reikia galvoti ne tik apie tai, kad mes pademonstruosime vienokį ar kitokį savo šleifą, bet ir apie tai, ką mes valgysime ir ką mes turėsime, kaip mes plėtosime ekonomiką”, – tokia buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovo Bronislovo Lubio pozicija dėl Prezidento vykimo į Maskvą švęsti gegužės 9-osios. Ir ši laikysena sulaukė aršios kritikos.

Atrodytų, B.Lubiui mažiausiai reikėtų sielotis dėl to, kad nebus ką ar už ką valgyti. Buvusį Lietuvos premjerą (1992–1993 m.) galima vadinti vienu iš Lietuvos magnatų. Pagal 2002 m. savaitraščio „Veidas” paskelbtus duomenis, B.Lubys buvo antras pagal turtingumą žmogus Lietuvoje po „Vilniaus prekybos” savininko Nerijaus Numavičiaus. Ilgą laiką iki tol jis buvo pirmasis. B.Lubys vadovauja koncernui „Achemos grupė”. Jam priklauso keletas žiniasklaidos priemonių, tarp jų „Lietuvos žinios”, Baltijos televizija. B.Lubys vadovauja ir įtakingai Lietuvos pramonininkų konfederacijai.

„Lietuvos ryto” apžvalgininką Rimvydą Valatką toks B.Lubio poelgis stebina dar ir dėl to, kad verslininkas yra Nepriklausomybės Akto signataras, be to, jo tėvas sovietiniais metais yra kalėjęs lageryje. „1992–1993 metais B.Lubys taip tikrai nebūtų pasielgęs”, – teigia R.Valatka ir priduria, kad apie tikruosius tokio poelgio motyvus galima tik spėlioti: gal reikšmės turėjo tai, kad B.Lubio verslas susijęs su Rusija, gal jis toje šalyje turi dar kokių nors planų.

Tuo tarpu Valdas Sutkus, prekybos įmonių asociacijos vadovas, anksčiau dirbęs tiek „Achemoje”, tiek Pramonininkų konfederacijoje, įsitikinęs, kad tikrieji tokio B.Lubio elgesio motyvai ir yra tie, kuriuos jis išdėstė viešai.

Įtakingas dėl LPK

B.Lubiui ypač svarbus gamtinių dujų tiekimas iš Rusijos. Šis verslininkas jų pagal tiesioginį susitarimą su „Gazprom” gauna pigiau nei kiti vartotojai. Pigios dujos iš Rusijos, brangios trąšos, eksportuojamos į Vakarų Europą, – tai viena iš pagrindinių B.Lubio verslo ašių.

R.Valatkos manymu, jei B.Lubys nebandytų laimėti visų karų, jam dar labiau sektųsi. Apžvalgininkas sako sunkiai suprantąs, kam reikalinga jam kurti savą žiniasklaidos imperiją. Tai nėra jo pagrindinis verslas, todėl jam skiriami maži ar vidutiniai pinigai, su kuriais tapti ryškia figūra žiniasklaidos srityje neįmanoma. Taigi investuoti pinigai neatsiperka.

B.Lubys, be abejo, yra vienas įtakingiausių verslininkų Lietuvoje. Lietuviškas lobizmas pirmiausia asocijuojasi būtent su šio verslininko vardu. Pasak R.Valatkos, jo įtaka valdžiai didesnė nei kitų didelių verslininkų, tačiau ne dėl to, kad jis turi „Achemą” ar „Klasco”, bet todėl, kad vadovauja Lietuvos pramonininkų konfederacijai – vienai iš veikliausių organizacijų, turinčių didelę įtaką. Tokiai nuomonei pritaria ir V.Sutkus: „B.Lubio įtaka yra Pramonininkų konfederacijos įtakos atspindys”.

Ryšiai padeda

Įtakos politikams, matyt, padeda įgyti ir finansinė parama partijoms. B.Lubys finansiškai paremia daugelį jų. Pavyzdžiui, per pastarąją Seimo rinkimų kampaniją „Achema” kelioms partijoms finansuoti bendrai skyrė 167 tūkst. litų. Ne vieną kandidatą B.Lubys parėmė ir per Prezidento rinkimus.

Pasak R.Valatkos, jei duodi visoms partijoms, esi visos politinės sistemos rėmėjas, partinės sistemos stiprintojas. Šiuo požiūriu B.Lubys yra aukštesnio lygio žmogus nei verslininkai, kurie duoda pinigų vienai partijai ir jai laimėjus reikalauja priimti tam tikrus sprendimus. Kita vertus, neaišku, ar B.Lubys politinę sistemą remia sąmoningai.

Kalbama, kad B.Lubys daug įtakos turi premjerui A.Brazauskui. Vienas iš jų ryšių pavyzdžių – dar prieš tapdamas Ministru Pirmininku, bet būdamas daugiausiai balsų Seimo rinkimuose laimėjusios Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis, A.Brazauskas vienu lėktuvu kartu su B.Lubiu skrido į Maskvą, kur susitiko su vienos dujų bendrovės vadovais.

R.Valatka mano, kad nors A.Brazauskui šiuo metu B.Lubys nedaro ypatingos įtakos, tam tikrais periodais B.Lubys ir A.Brazauskas turėjo įtakos vienas kitam bei vienas kitam pagelbėjo. Pasak R.Valatkos, B.Lubys nebūtų galėjęs tapti „Azoto” direktoriumi, jei A.Brazauskas nebūtų pažiūrėjęs pro pirštus į jo biografiją, kuri sovietmečiu negalėjo būti vertinama palankiai.

Privatizuoti „Azotą” 1994 m. ir susikrauti turtus B.Lubiui taip pat pavyko dėl to, kad dėl gerų ryšių su valdžia jis turėjo daugiau galimybių nei paprasti mirtingieji.

Inžinierius-verslininkas

R.Valatkos teigimu, B.Lubys yra inžinerinės kartos verslininkas, nors pasaulyje jau senių seniausiai verslą tvarko vadybininkų kartos verslininkai.

Vis dėlto, R.Valatkos nuomone, tai, kad šis verslininkas, į tiesioginį verslą atėjęs jau būdamas solidaus amžiaus, sugebėjo ne tik įsitvirtinti versle, bet ir jį išplėsti, rodo, kad jis turi verslininkui būtinų gabumų, intuiciją bei išsilavinimą.

Kai kurių šaltinių teigimu, B.Lubys tiek versle, tiek konfederacijoje tvarkosi pagal seno sukirpimo metodus. Nors su juo kurį laiką dirbęs Valdas Sutkus teigia, jog ta aplinkybė, kad B.Lubys dirbo „Azoto” direktoriumi sovietmečiu, nepaliko antspaudo jo darbo metodams. Anot V.Sutkaus, B.Lubiui būdinga ir nuolatinė naujovių paieška, ir naujovių perėmimas, veiksmų planavimas atsižvelgiant į tai, kas vyksta pasaulyje.

R.Valatka iš tų laikų, kai dirbo kartu su B.Lubiu – buvo vienoje Atkuriamojo Seimo frakcijoje, prisimena šį verslininką buvus labai lankstų, greit pagaunantį reikalo esmę, mokantį įtikinėti. Vienas labiausiai apžvalgininkui įsiminusių epizodų – B.Lubys tuometinei parlamentarei Rūtai Gajauskaitei įvairiais brėžiniais ir skaičiavimais sugebėdavo įrodyti ekonomines tiesas, nors su ja sunkiai rasdavo bendrą kalbą net jos frakcijos nariai.