Pasidavė spaudimui
Tuo metu valdančioji koalicija kelių mokestį nusprendė palikti iki 2007 m. sausio 1-osios. Įmonių konsultantai bei teisininkai tuomet sakė, kad Vyriausybė būtų priversta atlyginti įmonėms ne tik visą surinktą kelių mokesčio sumą, bet ir patirtą žalą. Bendrą ieškinių sumą galima būtų skaičiuoti šimtais milijonų litų.
Kai politinė taryba nusprendė iki 1–2 proc. apmokestinti fizinių asmenų nekilnojamąjį turtą – turimą antrąjį būstą, ministras pirmininkas vėl kardinaliai pakeitė nuomonę ir atsisakė šių planų. Mat vykdydama savo programą valdančioji koalicija sutarė 2006 m. sumažinti gyventojų pajamų mokestį 3 proc., o per ateinančius dvejus metus jį dar palikti iki 24 proc. Nekilnojamojo turto mokestis turėjo benk kiek kompensuoti netenkamas biudžeto lėšas.
A.Brazauskas tvirtino pakeitęs nuomonę, nes būtų neproporcingai didelės šio mokesčio administravimo išlaidos. Be to, jis sakė radęs būdų, kaip subalansuoti kitų metų valstybės biudžetą. Anot ministro pirmininko, apskaičiavus, kad nekilnojamojo turto mokesčio administravimas valstybei gali kainuoti apie 20 mln. Lt, matyti, kad pajamos bus labai nedidelės. Anksčiau buvo skelbta, jog valstybės metinės pajamos iš nekilnojamojo turto mokesčio galėtų sudaryti apie 100 mln. Lt.
Iškart po tokio A. Brazausko sprendimo pakalbintas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Jonas Lionginas teigė, kad ministras pirmininkas persakė daugiau partijos sprendimą, o ne politinės tarybos. Parlamentaras retoriškai klausė, kaip kompensuoti biudžeto deficitą? Tiek mažinti gyventojų pajamų mokestį, tiek įvesti turto mokestį buvo nusprendusi politinė taryba. Bet partneriai staiga pakeitė savo nuomonę.
Kaip pešti žąsį
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Ugnius Trumpa mano, kad ministras pirmininkas poziciją pakeitė racionaliai pasvėręs argumentus. Nekilnojamojo turto mokesčio idėja ilgai, dar nuo konservatorių valdymo laikų, gulėjo politikų stalčiuose. Ją inicijavo tarptautinės organizacijos, pirmiausia – Tarptautinis valiutos fondas. Šį mokestį užsienio ekspertai siejo daugiau su savivaldybių biudžetų papildymu. Mat daugelyje valstybių būtent iš turto mokesčio surenkamos lėšos labiausiai gausina savivaldybių biudžetus. Tačiau Tarptautinis valiutos fondas niekada nebandė pasverti, kiek šis mokestis taps papildoma našta valstybei ir gyventojams. Vos tik akyliau pažvelgta į realius skaičius, kiek jo bus surinkta ir kiek valstybei atsieis administravimas, sumanymas subliūško.
Lietuviai įpratę vengti mokesčių, o įstatymo spragoms surasti – šimtai būdų. „Tai demoralizuotų mokesčių mokėtojus. Papildoma našta užgriūtų tuos, kurie nesugebėtų nuo jo pabėgti – daugiausia mažas ar vidutines pajamas gaunančius asmenis. Galų gale kai Lietuvoje šešėlinė ekonomika sudaro apie 40 proc., galime įsivaizduoti didžiulius šio mokesčio „šešėlio” mastus”, – teigė LLRI prezidentas.
U. Trumpos nuomone, jei nekilnojamojo turto mokestį taikytume tik labai turtingiems asmenims, jo administravimas pasidarytų brangesnis už pajamas. Lietuvoje nėra tiek turtuolių, kad būtų galima juos pešti kaip žąsis.
Politologine prasme pirmąkart Lietuvoje turime koaliciją, kurią sudaro pakankamai stiprūs lygiaverčiai partneriai. Joje nėra didžiojo brolio, diktuojančio savo sąlygas.
Rezervai – valstybės įstaigose
Tuomet kaip subalansuoti valstybės biudžetą, jei gyventojų pajamų mokestis bus sumažintas, o naujų mokesčių atsisakyta. LLRI prezidentas siūlo pirmiausia sumažinti esamą gyventojų pajamų mokesčio lygį, siekiant „nusiurbti” pinigus nuo šešėlinės ekonomikos. Sumažinus mokesčio tarifą ir panaikinus lengvatas, pirmiausia PVM, biudžetas gerokai pasipildytų. „Tam tikros interesų grupės „prastūmė” įvairias lengvatas, kurios iškraipo labai svarbų biudžeto pajamoms mokestį. Gyventojų pajamų mokestį reikėtų mažinti radikaliai – iki 20 proc. Kitaip nepasieksime norimo efekto. Tokie sprendimai užsienio valstybėse davė gerų rezultatų”, – teigė ekspertas.
Vis dėlto bene svarbiausia ieškant papildomų biudžeto pajamų – peržiūrėti, ar efektyvios valstybės išlaikomų įstaigų išlaidos. U. Trumpa samprotavo: „Nėra institucijos, analizuojančios tiek visų žinybų, tiek bendras valstybės išlaidas pagal jų tikslingumą ir efektyvumą. Dideli pinigai išmėtomi neatsižvelgiant, ar jie pasiekia tikslą, ar panaudojami efektyviai. Nemoralu kalbėti apie naujų mokesčių įvedimą, kai nėra sutvarkytos valstybės biudžeto išlaidos. Ar galime įsivaizduoti namų ūkį, kuriame nuolat prašoma senelių pinigų, nes reikia nusipirkti naują mašiną, butą, kostiumą ir t. t. Taip atrodo mūsų valstybės išlaidos, kai išlaidaujama neatliekant jokio įvertinimo”.
Kiekvienas tempia į save
Kaip rodo praktika, poreikis analizuoti išlaidas pribręsta tuomet, kai šalį ištinka ekonominė krizė. Laikas tai daryti dabar, o ne verčiant Rusijos krizei ar kokiam kitam išoriniam faktoriui. Mūsų valstybės finansų valdymo sistemoje ši funkcija nėra priskirta nei Finansų ministerijai, nei Seimo Biudžeto ir finansų komitetui. Tokia funkcija įrašyta Valstybės kontrolės veikloje, bet ši institucija paprastai analizuoja, ar išlaidauta pagal planus ir lėšų panaudojimo tvarką. Valstybės kontrolė neanalizuoja, ar pinigai leisti efektyviai. U. Trumpa taikliai ironizuoja: „Valstybės įstaigos ar įmonės suplanuoja savo išlaidas ir bando jas „pakišti” po programomis. Duomenis gavę Seimo nariai nebando ieškoti, ar teisingai įrašytos išlaidos, ar išpūstos. Atvirkščiai, norėdami įsiteikti rinkėjams, bando dar pritraukti papildomų lėšų. Visi tempia skylėtą valstybės paklotą, kad išreikalautų daugiau pinigų. Sudarytos sąlygos išlaidauti, o taupyti jokių saugiklių nėra”.
U. Trumpos teigimu, ypač niekas neprižiūri administracinio pinigų valdymo: jis nerūpi nei Tarptautiniam valiutos fondui, nei Europos Komisijai. Ekspertas daro išvadą, kad būtent savivaldybėse, regionuose įsikūrusiose valstybės įstaigose įsišaknijusi didžiausia savivalė.
Kaip Lietuvos gyventojai vertina nekilnojamojo turto mokestį?
· Didžioji dalis mano, kad naujasis mokestis jų nepalies (nors duomenys liudija, kad dauguma šeimų turi nekilnojamojo turto). Taigi žmonės neatkreipia dėmesio į ilgalaikę nekilnojamojo turto mokesčio raidą.
· Pusė gyventojų yra linkę vengti nekilnojamojo turto mokesčio, jei jiems reikėtų jį mokėti.
· Net penktadalis gyventojų dėl nekilnojamojo turto mokesčio blogintų savo gyvenimo sąlygas – keltųsi į mažesnį būstą.
· Potencialaus mokesčio vengėjo charakteristika leidžia teigti, kad mokesčio dažniau išvengs labiau pasiturintys, o rečiau – mažiau pasiturintys gyventojai.
„TNS Gallup” duomenys