Po valandėlės Ecole des Beaux-Arts kieme Hermes rudens kolekciją pristatė Jean Paul Gaultier. Patrick Robinson, buvęs Perry Ellis dizaineris, savo pirmąją Paco Rabanne kolekciją pristatė dar šeštadienį. Tai buvo niūrus sluoksniuotų šilko sijonų, klostuotų juodos vilnos suknelių, ėriuko vilnos paltų pristatymas; gerai pažįstamas Rabanne stilius, apsiribojęs metalo spalvos paltforminiais batais ir netikrais briliantais. Atrodė, kad drabužiai buvo sumodeliuoti specialiai konservatyviam populiariam skoniui.
Gaultier drabužiai priminė 1976 m. Saint Lauren „Rusų“ kolekciją, o gal net ištisą Rusijos revoliuciją: manekenės dėvėjo ėriuko kailio paltus, juodas darbininkų kepures ir spurguotas skaras. Prancūzams ši kolekcija tais laikais padarė neišdildomą įspūdį; prancūzės ėmė vilkėti rudus ar dramblio kaulo spalvos zomšinius sijonus, taškuotus paltus ir sukneles, primenančias sovietinių moksleivių uniformas (juodas suknutes su plisuoto šifono prijuostėlėm). Vienos Niujorko parduotuvės darbuotojas džiaugėsi: „Gerai, kad mes nepardavinėjame tokių drabužių. Mano žmona visus išpirktų.“
Dar prieš Gaultier pristatant jūreiviškus paltukus su bebro kailio apykaklėmis ir zomšinius švarkelius, dvelkiančius klasikiniu miestietišku Saint Lauren Rive Gauche stiliumi, buvo galima nesunkiai pastebėti pagrindines prancūzų rudens kolekcijų tendencijas. Pristatymai baigėsi sekmadienio vakarą. Paskutinis savo kolekciją pristatė Stefano Pilati, kuriantis Saint Lauren.
Chloe dizainerė Phoebe Philo tris mėnesius nedirbo, nes augino vaikelį, todėl šeštadienio kolekcijų demonstravimą ji stebėjo sėdėdama tarp žiūrovų. Tačiau ji suteikė Chloe nepaprasto savitumo, kurį kolekcijoje sugebėjo perteikti jos darbuotojai. Čia vis dar buvo daug trumpų sportinių švarkelių, tačiau netrūko ir naujovių – klostuotų šilko sijonų, juodos ir mėlynos spalvų derinių (pavyzdžiui, juodas megztukas ant mėlyno šilko suknutės), ilgų rafinuotų suknelių, puoštų baltais nėriniais, juodais krašteliais ar juodu tiuliu. Jos atspindėjo geriausias Chloe dienas – 8-ojo dešimtmečio ultraromantiką – tačiau nostalgijos nekėlė.
John Galliano demonstravo taškuotus audinius, dryžuotus megztukus ir puikiais jūreiviškas-reperiškas kelnes, siūtas iš baltos medvilnės. Jos buvo tokios ilgos, kad vilkosi žeme. Jo tema – Holivudas: sugarbanoti plaukai, prigludęs švarkelis su balta veidą tarsi įrėminančia apykakle, kelios elegantiškos margos suknelės ir rožiniai marabu atspalviai.
Junya Watanabe savo pūstus tvido švarkelius ir medvilninius marškinėlius pavadino „hardkoru“. Alexander McQueen kolekcija, kurią sudarė daugiausiai kostiumėliai, priminė Tippi Hedren stilių iš filmo „Paukščiai“. Kai kurie įvaizdžiai taip priminė Hitchhcock‘o kūrybą, kad galėjai lažintis, jog vietoj rankinių manekenės nešasi paukščių narvelius. Pasirodyme buvo daugybė gerų dalykėlių, pavyzdžiui, plisuotų vakarinių suknelių iš šifono, plono džinso ir kelios Charles James dydžio suknios. Bet giliai širdyje kirbėjo klausimas, ar šis romantizmo maištininkas McQueen vieną dieną neims galvoti, kad tai labiausiai nevykusi jo kolekcija. Kur dingo pyktis, kuris suteikdavo jo kolekcijoms paskutinį – svarbiausią - štrichą?
