Vis dėlto, spėju, kad vargu ar Maskva taip jau troško mūsų dalyvavimo, kaip kad teigiama. Pakvietimas Prezidentui - fasadas, o užkulisiai - visai kas kita. Juk tuo pat metu Maskva nieko nebodama švaistėsi stalinistinio leksikono frazėmis apie "vakarinių sienų apsaugą" 1939-aisiais, kurios - kaip ji puikiai suvokė-dirgina diskutuotojus Lietuvoje.

Ir visą šį laiką buvo akivaizdi ir Maskvos tendencija bandyti kompromituoti Baltijos valstybes, vienam ar kitam įtakingam apžvalgininkui vis užsimenant: "istorijos perrašymas", kalbant apie Pergalę prieš nacius kaip Okupacijos pratęsimą,- tai įrodymas, kad latviškasis ar lietuviškasis nacionalizmas sietinas su Europos neonacizmu. Kaipmat atsiranda ir tokiai propagandai parankių faktų. Kaimyninėje Latvijoje jau kilo skandalas dėl lakūno Herberto Cukuro, kuris karo metais komandavo vadinamajam Arajs komandos nacistiniam batalionui. Tai, beje, primena, kad gegužę reikėtų akylai saugoti Lietuvoje rusų karių kapus ir paminklus, pastatytus žydų masinių žudynių vietose. Kiekviena ant tų akmenų nutepliota svastika įšoktų į užsienio spaudą ir paremtų eilinių skaitytojų akyse Maskvos apžvalgininkų peršamą trafaretą.

O Prezidentui, kaip aukščiausiam valstybės pareigūnui, nenuvykus į Maskvą, tenka parodyti atidą ir jautrumą nacizmo temai - nukeliauti vietoje Maskvos į Jeruzalės „Yad Vashemo" memorialo atidarymą, taip pat ir pasikviesti rusus, izraeliečius, amerikiečius į Pergalės prieš nacizmą minėjimą Lietuvoje.

Ir tai ne vien tiktai diplomatija.

Kitaip nei A.Šliogeris, manau, kad Berlyno kapituliacija - tai ir Lietuvos, ir lietuvių pergalė prieš rasizmą. Paprasčiausiai įsivaizduokime, kad nebuvo jokios tokios pergalės! Ką gi, tai būtų pakvietimas į košmarą! III Baltarusijos frontas, ėjęs per Lietuvą, įstringa Baltarusijoje ir visam likusiam dvidešimtajam amžiui sudaryta taika tarp Trečiojo Reicho ir antihitlerinės koalicijos sąjungininkų, visiems bijant karo naujaisiais "superginklais". Stalino pypkė rūksta už Uralo.Vilniaus Prezidentūroje su daktaru Goebbelsu (Gebelsu) šoka Vienos valsą jo numylėtoji prieškario kino artistė Olga Kniper-Čechova, o jos buvęs širdies draugas - Danielius Dolskis - bei pastarojo gentainiai prisimenami tik nacių sukurptoje propagandinėje medžiagoje. Kitiems lietuviams, tiems, kurie nenudaigoti ir neiškelti velniai žino kur, vokiškojo švietimo „lubos"- keturios klasės arba amatų mokyklos.

Ar šitokia Lietuva, pavirtusi generaline Lietuvos apskritimi arba Lietuvos komisariatu, kaip jai buvo numatę naciai, išgyventų iki Dainuojančios revoliucijos?

Iki vokiškai dainuojančios revoliucijos gal ir išgyventų.

Istorikai, žinoma, nepripažįsta tų "kas būtų, jeigu būtų...", tačiau tokius scenarijus galima įsivaizduoti ne vien tik "Atgimimo" skiltyse. Neseniai JAV buvo išleista ir jau pagarsėjo Philipo Rotho knyga "Sąmokslas prieš Ameriką" ("Plot against Amerika"), kurioje įsivaizduojama, kad Amerikoje karo metais ima prezidentauti simpatizuojantis Hitleriui aviatorius Charlesas Lindberhas (Čarlzas Lindbergas). Pasaulį valdo Trečiasis Reichas ir Nacistinės Amerikos Valstijos.

Nacių nulietuvintos Lietuvos komisariato scenarijus, panaudotas romanui, būtų dar įtikinamesnis.

Kalbant apie bolševizmo metus, belieka sulaukti solidžių datų. Tikrai ne - prašautų lietuviai, jei šį rudenį, Molotovo-Ribbentropo pakto 65-ųjų metinių proga, surengtų Lietuvoje istorikų konferenciją, kurioje pabandytų prieiti su vokiečių, rusų, kitų dalyvavusių kare šalių istorikais ir politikais prie vienodos nuomonės. Kad Maskva nemanytų, jog spyriojimasis nevykti- provincialiosios politikos kaprizas. Kad visiems žinomas Rusijos Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. sprendimas nūnai būtų patvirtintas ir tarptautinių ekspertų. Kad okupacijos tema nebūtų "perrašinėjama" kiekvieną sykį, kai Rytų kaimynas panūsta pūstelėti tviskančią stalinizmo fanfarą.

Žinia pasauliui iš Vilniaus turi būti aiški: tai, kad lietuviai nukentėjo nuo raudonojo teroro, nereiškia, kad jie neatskiria ir pražūtingų rudo plauko ideologijų.