Per pastaruosius metus nemažai pastangų dėjo ir ES institucijos, priimdamos teisės aktus, leidžiančius sumažinti Baltijos taršą: apribotas fosforo ir jo junginių (fosfatai – viena pagrindinių jūros „žydėjimo“ priežasčių) naudojimas skalbimo priemonėse, sugriežtinti laivų, įplaukiančių į Baltiją, kuro kokybės reikalavimai – laivuose turės arba būti naudojami mažesnio sieringumo degalai, arba įrengti tuos sieros junginius „sugaudantys“ filtrai. Naujoji ES žemės ūkio politika taip pat atsigręžė į aplinkos apsaugą, nuo ateinančių metų ūkininkai bus skatinami naudoti kuo mažiau trąšų, nes šiandien, kaip bebūtų gaila, Lietuvos žemės ūkis vis dar yra įtrauktas į Baltijos jūros teršėjų sąrašą.
Artėjant šių metų Baltijos jūros dienai, su kolegomis Europos Parlamente surengėme seminarą, kurio metu buvo pristatyta tarptautinės mokslininkų grupės BalticSTERN parengta studija "Baltijos jūra - mūsų bendras turtas. Baltijos jūros išsaugojimo kaštai", atskleidžianti, kiek kiekvienam iš mūsų kainuotų, jei norėtume sustabdyti jūros eutrofikaciją (dumblėjimą) ir panaikinti neigiamus padarinius. Dar 2007 metais Baltijos jūrą supančios valstybės sutarė imtis veiksmų šioje srityje ir patvirtino Baltijos jūros veiksmų planą, kurį įgyvendinus iki 2021 m., Baltijos jūros būklė būtų ne tik stabilizuota, bet ir žymiai pagerinta. BalticSTERN tyrimas rodo, kad norint pasiekti šiuos Baltijos jūros veiksmų plano tikslus, kasmet reikėtų 2,3-2,8 mlrd. eurų.
Dar daugiau, anot tyrimo, Baltijos regiono gyventojai yra pasiruošę prisidėti prie bendro turto – Baltijos jūros aplinkos – išsaugojimo. Antai švedai sutiktų tam skirti po 110 eurų per metus, suomiai – po 52. Mažiausiai prisidėti sutiktų latviai (po 4 eurus), rusai ir lietuviai (po 6 eurus). Bendra suma, kurią kasmet gyventojai būtų pasiryžę skirti Baltijos išsaugojimui ne tokia ir maža – 3,8 milijardo eurų, taigi, bent 1 mlrd. daugiau, nei šiuo metu būtina.
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad jau ryt į mūsų duris pasibels mokesčių inspektoriai ir pareikalaus įnašo už Baltijos jūros išsaugojimą. Šis įnašas netiesioginis – skalbiant mažiau fosfatų sudėtyje turinčiais skalbimo milteliais, perkant maisto produktus, išaugintus naudojant mažiau trąšų ir panašiai.
Norėtųsi tikėti, kad klausimas, kam to reikia ir kodėl atsakomybę turėtume prisiimti kiekvienas, kyla vis rečiau. Juk kasmet didelė dalis Lietuvos gyventojų vis dar vyksta ilsėtis prie Baltijos. Ir vis dažniau mato „žydintį“ vandenį – anot tyrimo, su šiuo reiškiniu susidūrė kas antras, nuvykęs pajūrin. Tad turime dvi alternatyvas – mokėti kiek brangiau už Baltiją mažiau teršiančius produktus arba, nieko nesiimdami, susitaikyti su tuo, kad mūsų vaikai Baltijos jūroje gali ir nebesimaudyti – mokslininkų teigimu, imantis tik tų veiksmų, kurių imamasi dabar, jau 2050 metais Baltijos jūros centrinė dalis gali būti visiškai negyva.
Kita vertus, nors Baltija skalauja net aštuonių ES valstybių krantus, turime ir vieną žaidėją, kuris įsipareigojimus, galinčius padėti išsaugoti Baltiją, ir atsakomybę už švaresnę jūrą prisiima labai vangiai. Rusija. Ši šalis garsėja grandiozinių mastų infrastruktūros projektais, taip pat ir Baltijos jūroje, ir daug mažiau – noru bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, susirūpinusiomis tų projektų padariniais aplinkai.
Lietuvos specialistai sako, kad Kuršių marios ir Baltijos jūra ties Lietuva yra viena labiausiai užterštų trąšiosiomis medžiagomis, ir kad pusė tos taršos atkeliauja Nemunu iš Rusijos ir Baltarusijos.
Nerimą kelia ir tai, kad nieko nežinome nei apie statomą Kaliningrado AE, nei kokia tarša atkeliaus Nemuno vandenimis iki mūsų, nei kaip bus gabenamos radioaktyvios atliekos Baltijos jūra.
Ir visgi, žinoti, kad 25-tąjį kartą minėdami Baltijos jūros dieną jau esame pasiryžę pamatuotai, veiksmais ar bent keliais eurais prisidėti prie jos išsaugojimo, labai svarbu. Tai rodo brandą mąstyti plačiau. Ir ne tik apie save, bet ir apie atsakomybę išsaugoti gyvą jūrą būsimoms kartoms.