Sistema paini ir miglota, o svarbiausi ES asmenys, atrodo, neturi mums jokios atskaitomybės. Kaip kartą debatuose pasakė vienas britų parlamentaras – „Kas ta [Catherine – R.S.K.] Ashton? Ar mes ją rinkome? Aš jos nepažįstu!“
Tačiau nuo kitų metų viskas kiek keičiasi, o rinkimai įgauna naują mastą. Pagal Lisabonos sutartį (2009m.), Europos Parlamentas skelbs Europos Komisijos pirmininką Europos Tarybos siūlymu, atsižvelgiant į EP rinkimų rezultatus. Ši naujovė įsigalios jau kitų metų pavasarį, kai vėl dalyvausime EP rinkimuose. Ir kai kurios europinės partijos jau pradėjo savo rinkimines kampanijas – bei netgi įvardino savo siūlomus kandidatus į EK pirmininko postą!
Kitaip tariant, pirmą kartą galime matyti, kas ruošiasi tapti Europos Sąjungos varomąja jėga – neoficialiai kartais vis dar vadinamu „Europos Prezidentu“. Gal tai privers mus atkreipti daugiau dėmesio, kurioms partijoms EP priklauso mūsų kandidatai (prisipažinkite, ar tikrai išvardytumėte visas EP partijas? Ar žinote, kuriose yra europarlamentarai iš Lietuvos? Anksčiau tarsi nebuvo didelio skirtumo...).
O štai pažvelgus į kandidatų sąrašą švysčioja tiek matyti, tiek ir visai nauji veidai. Europos socialistų partija, iki šiol bene aktyviausiai pradėjusi rinkti kandidatus, turi jų ilgiausią sąrašą. Jame – net 11 kandidatų iš socialdemokratų partijų įvairiose ES šalyse. Tai ir dabartinis Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas, ir buvęs Ispanijos premjeras José Luis Zapatero, ir keleto šalių premjerai, užsienio reikalų ministrai bei dabartinis Slovėnijos prezidentas Borut Pahor.
Europos Liaudies partija pasitelkė kelis, bet plačiai žinomus vardus, tarp kurių lyderiauja dabartinis Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuel Barroso. Jam savo paramą jau išreiškė ir kita ELP kandidatė, eurokomisarė Viviane Reding. Barroso tai būtų trečia kadencija šiame poste. ELP sąraše buvo ir mums gerai pažįstamas Donaldas Tuskas, bet prieš porą mėnesių jis atsiėmė savo kandidatūrą.
Europos liberalų ir demokratų sąjunga taip pat mini kelis žinomus vardus: dabartinis NATO sekretorius Anders Fogh Rasmussen dairosi tolimesnės karjeros į ES institucijas. Tiesa, jį galvojama siūlyti į ES Tarybos pirmininko – arba į ES diplomatijos vadovo postą. Tokie jo planai gali pakišti koją kitiems liberalų kandidatams. Mat ES įprasta siekti balanso tiek tarp tautybių, tiek tarp partijų, ir būtų neįprasta, kad partiečiai užimtų kelis svarbiausius postus iškart. Tuo tarpu buvęs Belgijos premjeras ir vienas populiariausių Europos politikų Guy Verhofstadt gali netekti galimybės palypėti kartele aukščiau – vien dėl šių tradicijų ir NATO vadovo planų. Tiesa, tai dar ne visi jo sunkumai.
Neseniai prakalbėta ir apie Olli Rehno kandidatūrą – EK vice-prezidentas ekonomikos ir monetarinės politikos reikalams neatmeta galimybės išbandyti savo jėgas rinkimuose. Tad nors pati liberalų partija dar toli gražu nėra apsisprendusi dėl savo kandidatų, konkurencija čia jau dabar nemaža.
Tuo tarpu Europos žaliųjų partija ruošiasi užsimoti itin plačiai – ne tik skelbti kandidatus, bet ir pradėti rinkiminę kampaniją visos Europos mastu ir leisti ES piliečiams patiems siūlyti, ką jie norėtų matyti Europos Komisijoje. Pirmą kartą ES istorijoje žalieji siūlo peržengti valstybių ribas ir mąstyti apie visą Europą, ieškoti tinkamų lyderių ne tik tarp savų, bet ir pas kaimynus – kad būtų galima atrasti tą, kuris tikrai vienytų visas ES šalis.
Gal tuomet ir patys EP rinkimai pasidarys įdomesni – belieka sulaukti pavasario!
Parengė Renata Skardžiūtė-Kereselidze