Kai užgriūva monumentali moteris, be to, užgriozdinusi ant kojų ir lagaminą, noromis nenoromis imi su ja šnekėtis laibu balsu, inteligentiškai ir apie kažką gražaus.
Apie plaukų dažus.
Apie Adamkaus vizitą į Maskvą.
O kokia, ponai, pašnekovė!
Autobusiuką apgaubus užmiesčio tamsai, ponia Larisa, maskvietė, atskleidė paslaptį - esanti populiarių knygų autorė, kurią medžioja net ir Lietuvos tė vė, paskyręs jai interviu. Nesu girdėjęs? "Blondinka i tri tankista" ir "Zapiski na mojem bikini"*.
Žinokite, paskubėjo pridurti pašnekovė, šiaip jau bikinis knygoje minimas tik du tris kartus! Mano knygoje liemenukais nė nekvepia! Epinis romanas apie perestroiką!
Nūnai ji Rusijoje - moteris legenda, vis dėlto į kirpyklą ji vaikštanti tokią, kur karčiukus jai pakerpa tik už du šimtus rublių. Ten, kur keturi šimtai, pas rupūžes privatininkus - neinanti iš principo. O juk išgalėtų! Bet šitaip ji demonstruoja savo požiūrį į kapitalizmą.
– O jūsų, - papriekaištavo, - sūnus jau, ko gero, pamiršo rusiškai? Angliškai, šelmis, miauksi?
- Jau.
– Išsidirbinėja, - užtikrino mane ponia Larisa. - O kaip jis skaitys Dostojevskį, jei pamirš rusų kalbą?
Vis dar jutau ant kojų jos lagaminą.Ką ji ten veža - tūkstantį "Blondinių"? Tūkstantį "Bikinių"?
Ponios Larisos plaukuose švystelėjo pakelės žibintas. Tokias kažkada vadindavo peroksidinėmis blondinėmis, galvojau. Kartais jos būdavo pulkininkienės. Kartais - respektabilių kavinių, tokių kaip Kauno "Tulpė", Vilniaus "Neringa", padavėjos.
– O ar žinote, - užsisvajojo moteris, - juk jūs sugrįšite?
– Taigi. Sugrįšiu į Kauną.
- Ne ten, - svajingai pasakė ponia Larisa.- Į mūsų glėbį!
Net nuraudau!
Pašnairavau į ją, nušviestą šmėstelėjusio žibinto.
Buvo ne šiaip sau peroksidinė, ji buvo - oho, kokia blondinė! Vilkėjo ryškiai raudonu palteliu, ant pečių buvo užsimetusi čigonišką skarą. Net ašara man ištryško, kaip kad lupant svogūną.
– O ar jūs žinote, kad, žiūrint iš kosmoso, Maskva šviečia ryškiau net ir už Niujorką? - pasiteiravo.
– Netikiu.
– Neabejokite! O ar jūs prisimenate pasivaikščiojimus ant Palangos tilto? Visi drauge - rusai, lietuviai ir gruzinai - vaikščiodavome pasigrožėti saulėlydžiu. Susiėmę už rankų. Argi negražios rusų moterys?
- Nieko prieš jas neturiu, - prisipažinau į ponios Larisos kailinius.
- Važiuodama į užsienį, visados paimu anglų kalbos žodyną, - pergalingai švytėjo pašnekovė,- bet į Palangą visuomet sugrįžtu kaip namo. Be jokio žodyno. Palanga mums visiems buvo brangi. O jūs, - sududeno žemu balsu, - vis į tą savąjį NATO! Vis e-ės! Tai gal pasakysit, kad ir anglų kalbą mokate geriau už rusų?
– Yes!
-Neapsimetinėkite!
- Čia toks vienas reikalas, - išmurmėjau, - Jūsų lagaminas! Atsiprašau, jis man šiek tiek spaudžia.
- Argi aš jus prispaudžiau? - atsilošė ponia Larisa. Ir vėl prisislinko. - Vaikystėje, žinote, aš juk svajojau šokti scenoje didžiąją baltąją gulbę!
* * *
Tris kartus bandžiau grūsti jos lagaminą į lentyną ir tris kartus jis man daužė galvą. Tikriausiai ten buvo daug "Blondinių" ir daug "Bikinių", skirtų jos gerbėjams Lietuvoje. Kai aš jį įspraudžiau tarp sėdynių, ji užmetė ant manęs savo kailinius. Poniai Larisai buvo tvanku tame autobusiuke!
– "Šuriko nuotykius" žiūrėjote? -kumštelėjo.
– Žiūrėjau.
- Kvatojotės?
- Kvatojausi!
- Mes - tai jūs, jūs - tai mes,- kuždėjo, siekdama širdžių suartėjimo, peroksidinė blondinė.
- NATO! ES! YES! -kartojau kaip poterius.
Ir mudu grimzdome į tamsą, lėkdami per naktinę Lietuvą.
* "Blondinė ir trys tankistai" ir "Užrašai ant bikinio", rus.