Modernus papirkinėjimas

Korupcijos anatomija mus veda į gimininės-gentinės lojalumo, arba tiesiog klaninės moralės, perkėlimą į moderniąją visuomenę, moderniąją valstybę ir jos institucijas. Neretai tai būna konfliktuojančių lojalumų drama, kuri reiškia solidarumą ir moralinio kodekso laikymąsi vienoje plotmėje, kitoje plotmėje nusižengiant įstatymui - pavyzdžiui, klano, šeimos, giminės ar bičiulių klienterijos interesų iškėlimas aukščiau už įstatymą ir pilietinį lojalumą.

Tai kone paradigminis moderniosios korupcijos modelis.

Kitaip tariant, kiekviena modernioji visuomenė ir kultūra inkorporuoja tradicijos ar papročio liekaną, kuri, kad ir perkošta per modernųjį socialinį ritualą bei mentalitetą, gali daryti įtaką viešajam gyvenimui.

Tarkime, tokia tradicijos arba kolektyvinio elgesio liekana gali leisti toleruoti pareigūnų papirkinėjimą - iš čia ir vadinamoji korupcijos kultūra arba kyšininkavimo kultūra.

Rytietiška korupcija

Gali čia būti įvairių kultūrinių bei politinių kombinacijų - tai gali būti vakarietiškos įstatymo viršenybės ir apskritai socialinės bei moralinės tvarkos modelio susidūrimas su kitokios, nevakarietiškos civilizacijos palikimu (pavyzdžiui, kyšis valdininkams). Šiuo atveju pakaktų prisiminti daugelį buvusios Sovietų Sąjungos respublikų - beje, ne tik Vidurio Aziją ar Kaukazą, bet ir pačią Rusiją.

Gali būti ne vakarietiškos ekspertinės, o veikiau rytietiškos - procedūrinės ir ritualinės - biurokratijos įsigalėjimas pagal Vakarų modelį daugiau ar mažiau modernizuotoje ir intensyvią socialinę kaitą bei transformaciją patyrusioje visuomenėje. Pavyzdys čia galėtų būti Rusija ir daugelis kitų NVS šalių, iš dalies ir Lietuva, kurioje taip pat vis atviriau prabylama apie savo mastais grėsmingą ir paties politikos bei kultūros konteksto generuojamą korupciją.

Rytietiško tipo visagalė - procedūrinė ir ritualinė - biurokratija buvo išsaugota ir net sustiprinta Sovietų Sąjungoje, joje ir vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse sukuriant nomenklatūrą - arba, anot Juodkalnijoje gimusio buvusios Jugoslavijos politinio rašytojo ir mąstytojo Milovano Džilaso (Milovan Djilas), naująją valdančią klasę.

Privilegijų klasė

1955 m. M.Džilasas paskelbė įžvalgią ir daug kam akis atvėrusią knygą „Naujoji klasė: komunistinės sistemos analizė“. Šioje knygoje Džilasas rašė, kad komunizmas Rytų Europoje nebuvo egalitarinė politinė sistema, kurianti lygiųjų visuomenę. Priešingai, teigė jis, komunistų partija sukūrė privilegijų sistemą, kuria naudojosi tik siauras partijos narių sluoksnis - naujoji klasė. M.Džilaso idėjos apie naująją valdančią klasę buvo ambicinga pastanga apmąstyti komunistinės nomenklatūros genezę.

Jos priminė tai, ką Džordžas Orvelas (George Orwell) savo romane „1984“ aprašė kaip Vidinę Partiją ir kartu kaip oligarchinio kolektyvizmo teoriją ir praktiką. Sykiu M.Džilaso idėjos priminė 1940 m. pasirodžiusį, dabar beveik užmirštą, bet anuo metu įtakingą (ir, beje, Dž.Orvelą įkvėpusį) anglų politinio teoretiko Džeimso Barnemo (James Burnham) veikalą „Valdančiųjų revoliucija“ („The Managerial Revolution“). Jis įspėjo pasaulį apie grėsmingą naujos politinės-ekonominės valdančiųjų klasės įsivyravimą, tuo sukeliant perversmą moderniajame pasaulyje.

M.Džilasas suprato, kad Sovietų Sąjungoje susiformavusi visiškai naujo tipo politinė biurokratija, turinti visus galios svertus savo rankose, beveik nieko bendra neturi su vakarietiško tipo biurokratija, racionalizuojančia valstybės vaidmenį moderniosios ekonominės struktūros atžvilgiu ir dalyvaujančia ekonominės bei politinės galios perskirstyme.

Nomenklatūra Sovietų Sąjungoje - šalyje, kurioje korupcija Leonido Iljičiaus Brežnevo epochoje pasiekė pasaulyje turbūt neregėtą mastą ir buvo oficialiai toleruojama net pačios Sovietų Sąjungos komunistų partijos viršūnės - tobulai atveria dar vieną moderniosios korupcijos suvešėjimo mechanizmą. Šiuo atveju kalba eina apie biurokratijos visagalybę. Sovietų Sąjungoje korupciją provokavo didžiulė biurokratų galia. Pavyzdžiui, norint gauti butą ir laukiant jo specialioje eilėje, niekaip nebuvo įmanoma papirkti eilinių biurokratų, kurie neturėjo jokios galios spręsti tokio dalyko.

Privilegijas ir beneficijas tiesiogiai skirstė ne vidutinioji ar smulkioji biurokratija, o komunistų partijos aukštieji sluoksniai, todėl su tuo susijusi korupcija automatiškai persimetė į pačią partijos viršūnę ir jos funkcionierių sluoksnį. Savivaliaujanti galia, papildyta nomenklatūrinio tarnavimo savajai grupei, sukūrė sovietinės nomenklatūros įteisintą korupcinę sistemą.

Ateitis - klerkų rojus?

Bet būtų vienpusiška ir klaidinga visą moderniosios korupcijos fenomeną suvesti vien į dramatišką tradicijos ir modernybės konfliktą arba į vertybių sistemų susidūrimą nuo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos atsilikusiose, kintančiose ar intensyvią ekonominę bei politinę transformaciją patiriančiose visuomenėse.

Akivaizdu, kad mūsų dienomis korupcija egzistuoja ir liberalinės demokratijos šalyse, turinčiose gilias įstatymo viršenybės, teisinės valstybės, laisvės, demokratijos, teisinės lygybės ir skirtingų grupių interesų derinimo tradicijas.

Iššūkius šiuolaikinėms visuomenėms meta tokios problemos, kaip antai: anaiptol ne visada skaidrios korporatyvinio pasaulio ir politikos sąsajos; demarkacinės linijos tarp politikos ir verslo paslankumas; politiko-verslininko tipo įsigalėjimas silpnas demokratijos ir pilietinės visuomenės tradicijas turinčiose šalyse - pavyzdžiui, Lietuvoje ir kitose Rytų Vidurio Europos šalyse ši nerimą kelianti tendencija yra lydima populizmo bei naujų manipuliacijos masine sąmone bei viešąja nuomone formų įsigalėjimo.

Sykiu tai skaidrumo ir aiškių kriterijų nebuvimas sprendžiant akademinės sferos, meno, mokslo ir apskritai kūrybinių projektų rėmimą bei finansavimą; kūrybinių pasiekimų ir kokybės kriterijų ignoravimas iškeičiant juos į biurokratijai palankios retorikos, politiškai naudingos frazeologijos vartojimą ir vertybių simuliavimą; mokslininkų ir menininkų tiesioginė ir vis didėjanti priklausomybė nuo fondų ir jų biurokratijos - o sykiu ir nuolat auganti mokslo ir kultūros funkcionierių galia.

Korupcija gali suvešėti ten, kur susvyruoja vertinimo kriterijai ir garbingo žaidimo taisyklės, sykiu ir ten, kur visuomenę ir kultūrą instituciškai „racionalizuojantys“ bei galią (per)skirstantys tarpininkai gauna daugiau įtakos ir prestižo nei tie, kieno kūrybą ir idėjas jie remia ir skleidžia.

Korupcijos versmė

Sykiu korupciją moderniojoje visuomenėje skatina ir viena iš pačių destruktyviausių modernybės tendencijų - instrumentinio proto ir jo konstruojamos instrumentinės moralės įsivyravimas. Kaip pasakytų iškilus nūdienos sociologas ir didžiausias instrumentinio proto kritikas Zigmuntas Baumanas (Zygmunt Bauman), tai moralės be etikos dominavimas, lydimas viešosios erdvės silpnėjimo.

Vis dėlto korupcijos problema vienaip ar kitaip primena mums apie įtampas tarp lojalumo, savivalės, garbingumo ir atsakomybės.

Korupciją sukelia daugelis veiksnių, bet jos esmė visada lieka ta pati - tai išslydimas iš įstatymų ir normų kontrolės, oficialiai veikiant sistemos viduje ir tarsi liekant formalaus reguliavimo zonoje, taip pat ir niekam nepavaldžios bei neatsakingos galios salelių kūrimas ekonomikoje ir politikoje, sėkmingai pabėgant nuo viešumo ir kontrolės.

Kada ir kaip būtų, mes priversti derinti ir tarpusavyje kažkaip sutaikyti savo moralinio ir politinio sąmoningumo formas, taip pat ir elgesio kodeksus, nes jų išsiskyrimas ar net konfliktas neišvengiamai kuria korupcijos židinius mumyse bei visuomenėje.

Negalima paklusti dviem vienas kitą paneigiantiems elgesio kodeksams arba lojalumo objektams - tai visada baigiasi išdavyste, kurios pribuvėja ir yra ponia Korupcija.