Svetur – dėl darbo

– Baigėte civilinės inžinerijos, energijos planavimo mokslus, dabar dirbate energijos įsigijimo kompanijoje. Ar tai darbas pagal jūsų išsilavinimą?

– Dirbu įmonėje, kuri kuria saulės jėgainių dizainą ir jas stato. Mes negaminame jėgainių, tačiau sukuriame konstrukcijas bei užsiimame jų eksploatavimu ir priežiūra. Taip pat dirbame su biodujomis. Aš atsakinga už saulės jėgaines, koordinuoju darbuotojų veiklą įmonėje. Pradėjau joje dirbti kaip projektų inžinierė gavusi didelį, dešimties megavatų, projektą ant savo vienos pečių, jį tebevykdau iki šiol. Esu po truputį įtraukiama į tarptautinio verslo planavimą, tad mokausi atlikti ir kitas pareigas, bet pirmiausia turiu baigti savo projektą.

– Papasakokite apie savo darbą. Už ką esate atsakinga?

Justina Žvirblytė
– Įmonė, kurioje dirbu, vadinasi EPC (Engineering Procurement Construction – aut. past.), mūsų klientai gauna leidimą prisijungti prie saulės energijos tinklo, o mes padedame jiems tai įgyvendinti – pastatyti jėgaines. Aš esu atsakinga už tarpininkavimą tarp klientų, biuro bei lauke dirbančių inžinierių. Dabartinis projektas vyksta tik Tailande, tačiau bendrovė sparčiai auga ir plečiasi. Artimiausiuose įmonės planuose – plėtra aplinkiniuose regionuose, Filipinuose, Indonezijoje. Kadangi mane nori įtraukti į tolimesnę veiklą, aš susipažįstu su įstatymais ir kitais tam reikalingais dalykais.

– Studijavote Lietuvoje ir Danijoje. Kurios studijos dabar atrodo kokybiškesnės?

– Danijoje. Visų pirma, atsinaujinanti energetika, kurią studijavau Danijoje, man pačiai buvo įdomesnė sritis nei statybos inžinerija, kurios mokiausi Lietuvoje. Žinios ir metodika Danijoje buvo labiau pritaikyta kasdienei veiklai. Problem based learning – tai mokymo metodas, kai žinios iškart taikomos praktikoje. Mokymosi metu studentams duodami tikri projektai, kai kurie iš jų yra remiami. Pasiskirstę grupėmis mokėmės spręsti problemas, kurios iškyla kasdien dirbant mūsų darbą. Aš dalyvavau projekte Latvijoje, tad visai mūsų grupei buvo finansuota kelionė į Latviją, kur susitikome su projektu besidominčiais žmonėmis. Studijuodama Lietuvoje mokiausi iš sovietinių laikų vadovėlių, o Danijoje įvairių firmų atstovai skaitė paskaitas ir mokė mus spręsti šių dienų problemas.

– Papasakokite, kaip iš Danijos atsidūrėte Tailande?

– Neplanavau keliauti į Tailandą, mane išsiuntė universitetas. Nemanau, kad Lietuvos universitetai siunčia studijuoti taip toli. Danijoje studijuodamas magistratūroje turi atlikti metinę praktiką. Galima ją atlikti pačioje Danijoje ar išsirinkti šalį Europoje, tačiau mes buvome skatinami vykti toliau, ir kaip didžiausi motyvai buvo pabrėždama galimybė pakeliauti ir įgauti kitokios patirties savo srityje. Atliekantiems praktiką skiriama vienkartinė stipendija, kuri būna didesnė, jei iš Europos keliauji į kitą žemyną. Jau buvau apsilankiusi Tailande, ši šalis man labai patiko, tad norėjau grįžti į tą regioną ir važiavau gerai praleisti laiką. Atlikusi praktiką supratau, kad noriu grįžti čia gyventi. Susipažinau su daugybe žmonių, domėjausi darbo galimybėmis, ir pasirodė, kad gyvenimo sąlygos man labai tinka ir patinka. Turėjau baigti magistratūrą Europoje ir tik tada galėjau grįžti. Taip ir padariau.

Be ateities planų

Justina Žvirblytė
– Ar sudėtinga buvo įsidarbinti Tailande?

– Tailande nelengva gauti darbą, ypač užsieniečiui. Tačiau čia daug užsieniečių, ir visi vienaip ar kitaip gauna darbus ir gerai gyvena, bet tam reikia ypač daug pastangų. Tailande gyvenantys vokiečiai dirba vokiečių įmonėse, prancūzai – prancūzų, o lietuvių čia apskritai nėra. Vietiniai įstatymai skatina darbdavius įdarbinti tailandiečius. Firmos, norinčios priimti užsienietį, turi motyvuoti šį pasirinkimą. Pirmiausia, reikia įrodyti, kad užsienietis darbą atliks geriau nei tailandietis.

Darbuotojas privalo turėti tam reikiamą išsimokslinimą, mokėti užsienio kalbų ir panašiai. Pagal įstatymus, darbdaviai užsieniečiui privalo mokėti kur kas didesnį atlyginimą nei vietiniam. Nė viena įmonė neįdarbina užsieniečių, jeigu nėra tikslo, net imigranto darbo leidimą firma turi apmokėti pati – taip mažinamas šalies nedarbo lygis. Darbdaviams turėti užsienietį įmonėje yra labai brangu, tad darbuotojas turi pateisinti lūkesčius ir įrodyti, kad yra vertas pastangų.

– Kodėl į šią darbo vietą pasirinko būtent jus, užsienietę?

– Nemanau, kad esu kažkuo nusipelniusi, ir man buvo suteikta galimybė. Tiesiog susidomėjau šia įmone ieškodama darbo. Tuo metu jie neieškojo darbuotojų, tačiau aš įsiprašiau pati. Man sakė, kad yra galimybė, jog jiems reikės darbuotojo po metų. Tada paprastai jiems pasakiau: „Priimkite mane praktikai dabar, išbandykite, o jei aš jums tiksiu, galėsiu likti dirbti.“ Jiems patiko ši idėja, tad davė man atsakingų darbų. Prabėgus išbandymo laikotarpiui tapau oficialia darbuotoja.

– Jūsų profesijos atstovui darbas turėtų būti garantuotas bet kuriame pasaulio kampelyje, ar planuojate pasilikti Bankoke?

– Nežinau. Galbūt neplanuoju gyventi čia nuolat, tačiau noriu būti susijusi su Pietryčių Azija. Taip pat norėčiau išlaikyti ryšį su Europa. Man patinka čia gyventi, tačiau esu labai toli nuo visų. Negaliu grįžti į Lietuvą taip dažnai, kaip norėčiau, o tai nemenkas minusas. Ateityje planuoju susidėlioti gyvenimą taip, kad galėčiau gyventi tarp Azijos ir Europos. Tačiau vis dar nežinau, kur apsistosiu vėliau. Europos šalys vis aktyviau dirba ir domisi atsinaujinančia energetika, tad tikiu, kad ateityje nebus sudėtinga dirbti tarp regionų.

– Koks Jūsų laisvalaikis?

– Mano darbas atima labai daug laiko, dabar esu ypač užimta ir dažnai dirbu viršvalandžius, tad laisvalaikio neturiu daug. Gyvenant Bankoke man labai patinka ištrūkti iš šurmulio. Užtrunku vos porą valandų ir atsiduriu nuostabiame paplūdimyje. Viskas čia arti ir paprastai įgyvendinama, tad turėdama laisvo laiko mėgaujuosi jūra.

– Ką galėtumėte papasakoti apie vietinį naktinį gyvenimą?

– Naktinis gyvenimas čia geras. Kasdien kas nors vyksta. Kiekvienas ras pramogų pagal savo skonį, kad ir ko užsimanytų. Čia pilna visko: nuo pigių aludžių iki didžiulių ir labai gerų klubų. Tai kosmopolitinis miestas, kuriame, kaip ir visuose didžiuosiuose miestuose, turint noro galima pramogauti kasdien.

Lietuvoje per ankšta

Justina Žvirblytė
– Ar nėra sudėtinga gyventi tokiame mieste ir dar toli nuo Lietuvos?

– Man Bankokas labai patinka. Taip, norisi grįžti į Lietuvą, tačiau pagyvenus čia, atvirai pasakius, ten tampa ankšta. Mėgstu tą tautų katilą, dauguma mano draugų – užsieniečiai.

– Ar gyvenant Tailande tenka susidurti su lietuviais?

– Tiesą pasakius, turiu čia porą lietuvių draugų, kuriuos rasti buvo sudėtinga. Labai retas žmogus čia žino, kur yra Lietuva, tailandiečiai apskritai nėra girdėję tokio žodžio. Anksčiau maniau, kad, tarkim, amerikiečiai tikrai žino, kur mūsų šalis, tačiau toli gražu ne visi. Lietuvių, gyvenančių Bankoke, labai mažai, pati pažįstu vos keletą, neskaičiuojant turistų. Iš draugų išgirdau apie čia įsikūrusius lietuvaičius, tad pradėjome su jais bendrauti. Šiuo metu esame trise. Yra dar vienas, apie kurį girdėjau, kažkoks Lietuvoje žinomas muzikantas, tačiau dar nepavyko su juo susisiekti. Čia nėra Lietuvos ambasados, ir apskritai, jei kyla kokia rimta problema, lietuviui čia nėra kur kreiptis. Kritiniu atveju mums patariama susisiekti su Vengrijos ambasada.

– Turbūt esate labai nutolusi nuo lietuviškų tradicijų?

– Na taip, nutolusi. Dabar jau antri metai, kai nebuvau Lietuvoje. Aš jau kurį laiką gyvenu užsienyje, tačiau gyvendama Danijoje ar Portugalijoje galėdavau aplankyti šeimą kas du tris mėnesius ir pabūti bent savaitgalį. Dabar esu nuo visko tikrai toli, tiek geografiškai, tiek visais kitais aspektais. Jei atvirai, tėvai nelabai džiaugėsi, kai pranešiau, kad ruošiuosi gyventi Azijoje. Iš pradžių jie nelabai suprato, kokia prasmė vykti į kitą pasaulio kraštą, bet dabar, matydami, kad man viskas klostosi gerai, palaiko ir džiaugiasi.

– Kur patartumėte nukeliauti turistams, atvykusiems į šį kraštą?

– Man labai patinka Tailando paplūdimiai. Patarčiau būtinai aplankyti nors vieną. Žinoma, labai įspūdingos jų šventyklos, gana neįprastos europiečiui. Taip pat didžiulį įspūdį palieka Bankokas, nuodėmė jo nepamatyti būnant Tailande. Šioje šalyje nėra kito panašaus miesto ir naktinio gyvenimo.

– Kuo jus sudomino Rytų Azija?

– Negaliu konkrečiai įvardyti, galbūt tai labiau susiję su mano darbu. Atlikdama praktiką labai domėjausi ir Pietų Amerika, tačiau norint įsitvirtinti joje reikėjo puikios ispanų kalbos, o jos aš nemoku. Tailande pakanka anglų kalbos, kad susirastum gerą ir patinkantį darbą, net nekalbėdama tailandietiškai nesusiduriu su ypatingais sunkumais.

– Ką manote apie saulės energetikos verslo plėtrą Lietuvoje?

– Na, jei atvirai, esu truputį atitrūkusį nuo Lietuvos realijų šiuo klausimų. Kiek žinau, buvo kilęs saulės jėgainių bumas, tačiau jų statybą pradėjo stabdyti. Nežinau, ką šiuo klausimu sako įstatymai. Faktas, jog Lietuvoje pakanka saulės šilumos ir šviesos. Kitas faktas, kad būtų labai naudinga bendradarbiaujant su užsienio valstybėmis pradėti plėtoti šią sritį Lietuvoje. Gyvendama Europoje sekiau šią sritį, tačiau dabar turiu gilintis į Pietryčių Azijos įstatymus ir vertinti tai, kas vyksta čia, nes to reikalauja mano kasdienės pareigos, be to, man labai įdomu.