Tuomet, būdavo, perjungiu kanalus ir klausausi, kaip mitriai tauškia įvairiomis temomis koks nors „varšaviakas”. (Buvo jau aštuoniasdešimtieji.)
Tuojau pat prisimindavau, teisindamas lietuvį, o sykiu ir garbingąsias visos žmonijos miknių tradicijas, kad Mozės iš Senojo testamento brolis, žynys Aronas, taip pat buvo miknius. Visi, kurie „nuog žagrės”,– mikniai. Bet šitie teisinimai, būdavo, ištirpsta kaip sniegas, kai lietuvis pamikčiojęs ir pastenėjęs pagimdo mintį.
Tokią lėkštą, kad šalia jo Biblijos žyniai nebesivaidena!
Stebėdamas reiškinį daugybę metų, išsiaiškinau, kad liežuvį mūsų žmogui suveldavo ne vienas ir ne du kėblumai – krūva problemų.
Pirma, žmogus bijo lituanisto. Antra, jis bijo valdžios.
Trečia, prireikia laiko, kol, galvodamas apie cenzūrą, nuryji rusiškąjį jompampam!
Žodžiu, lietuvis inteligentas – istorijos auka.
Bet kodėl taksistas „varšaviakas”, kad jį kur šunes, galvojau, nebebijojo? Varydavo į TV kamerą kaip iš pypkės. Pirma, todėl, kad jis taksistas, o nei vienas taksistas nebijo nei vieno lituanisto, nei polonisto.
Antra, lenkų liežuviai jau ir šiaip gudriai išsukti.
Trečia, jie net ir šešioliktame amžiuje smaguriaudavo Kochanovskio sonetais, ogi lietuvis tuo metu dar tik ėmė ant danties Mažvydo katekizmą.
Štai kodėl taksistas iš Varšuvos visomis temomis pašnekėdavo taip mitriai, kaip kad neišgalėdavo vilnietis profesorius.
Tačiau nūnai kalbos metų proga mums kyla naujas ir modernus klausimas, ponios ir ponai: ar mums reikalingos angliškos iškabos? Keiskime į lietuviškas, reikalauja kalbininkai. Tegu dabar lenkai ir amerikiečiai slebizavoja.
Remiamasi net ir prancūzų, tremiančių anglicizmus iš krautuvių ir kompiuterių, patirtimi. Bet juk anie turi sąskaitų! Anglai prancūzams sudegino Jeane’ą d’Arc. O lietuviams net ir Morės anglai nėra sudeginę. Už ką skriausti turistą, angliškai kalakutuojantį? Kaip ir lituanistai, aš manau, kad lietuvių kalbos įtaka šių dienų visuomenei galėtų būti didesnė.
Ko jis ten klausosi tame savo mikriuke, niekdarys? Ruskoje radijo! Ką jie žiūri, pašlemėkai, vakarais užsirakinę namie? Maskolių TV!
Bet ar nėra taip, kad jie klausosi rusų paprasčiausiai pristigę savojoje kalboje vitaminų protui ir širdžiai?
Jeigu lietuviai – kabalistų arba poetų tauta, jie, be abejo, gali egzistuoti ir patys sau. Neaptarnaudami Vakarų turistų, neatsižvelgdami į savo realius poreikius šiandienos pasaulyje, neperimdami nei šiuolaikinės kalbos filosofijos, nei modernaus kalbos vartojimo, kurį būtų išmankštinę vakarietiškos civilizacijos stiliai, ogi tai — jūreivių ir muzikantų žargonas, gatvės šnekta, verslo, reklamos ir apskritai paslaugų kalba, tautinių mažumų kultūros akcentai, technologijų įtakos. Be šios kultūrinės apykaitos, kaip ir be talentingų rašytojų, griaunančių visokiausias užtvaras, kalba pasmerkta pavirsti medinuku, tetinkančiu dulkėti po stiklu Rumšiškių ekspozicijose. Bet ir čia šiais laikais nepabėgtum nuo angliškos etiketės.
Bet Vilniaus lituanistų vienuolyne matome ir naujovių. Kalbininkų valandėlės per LRT – pošmaikščiai surašytos. Vis dėlto neatrodo, kad kas nors iš šio ordino broliukų būtų skaitęs tokį kalbos filosofą, vėlyvąjį Luedwigą Wittgensteiną. Kadaise lietuvių estrados patriarchui Danieliui Dolskiui nebūdavo leidžiama dainuoti per Kauno radiofoną dėl akcento, „darkančio lietuvių kalbą”. Šiais laikais akivaizdu, kad kaip tik jo žydiškasis akcentas suteikia Dolskio šlageriams reto žavesio!
Būtų graudu (ir šiek tiek juokinga), jeigu vyraujanti kalbos filosofija 2005-aisiais, Kalbos metais, Lietuvoje išliktų nepasikeitusi nuo Antano Smetonos laikų.