Ji pristatė naują Europos Komisijos inicijuotą visos Europos visuomenės informavimo kampaniją „Pasaulis ir klimatas, kokių norėtumėte“.
Nauja informavimo kampanija
Kampanija, pristatyta Komisarės Hedegaard, iš esmės nėra jokia naujiena, tačiau gana neblogai atspindi ir įgyvendina tai, ko klimato problemos sprendimui ir reikia – nuolatinio jos eskalavimo ir komunikacijos, siekiant, kad problema niekur nedingtų ir būtų kuriamas stiprėjantis būtinumo įspūdis.
Kampanija „Pasaulis ir klimatas, kokių norėtumėte“ siekiama populiarinti aplinką tausojančius sprendimus ir veiksmus tiek versle, tiek kasdieniame gyvenime. Diskusijoje dalyvavę verslo atstovai pasakojo apie savo kompanijos sprendimus, kurie ne tik sukelia mažiau žalos gamtai, bet galiausiai padeda taupyti ir pačios kompanijos finansus: „Nokia“ atstovė Salla Ahonen pasakojo apie atnaujintas telefonų pakuotes, kurios, būdamos mažesnės, sumažino transporatavimo ir sandėliavimo poreikį, taip ne tik sumažindamos išmetamo CO2 kiekį, bet ir sutaupydamos ne vieną milijoną pačiai „Nokia“.
Visų įmonių atstovai, apibendrindami savo poziciją, sutartinai tvirtino, jog pinigų tvariai ir aplinką tausojančiai gamybai užtenka, ir tai nėra pagrindinė problema – labiausiai trūksta vieningos politikos ir valstybės reguliavimo. Akivaizdu, kad su dabartiniais klimato pokyčiais, pasirinkimas dėl aplinką tausojančių priemonių negali likti vien savanoriškas – pritariu, kad jis turėtų būti skatinamas ir kontroliuojamas valstybių valdžios.
„Ne mano reikalas“
Geriausiai pavykęs diskusijos elementas buvo mėginimas tokius skambius žodžių junginius kaip „šiltnamio dujos“ ir „klimato kaita“ padaryti artimesniais auditorijai, ir kartu svarstyti būdus, kaip šias problemas padaryti aktualesnes visuomenei.
„Aš paprasčiausiai nemanau, kad tai yra mano reikalas,“ – paprastai, bet visiškai taikliai problemą apibūdino J. Didžiulis. Ir tai tiesa – juk dažnai labai trūksta sąsajos tarp žmonėms peršamų kasdienių įpročių pokyčio ir didžiojo tikslo – CO2 mažinimo.
Kaip tai, kad aš popierių ir stiklą mesiu į skirtingus konteinerius, prisideda prie aplinkos išgelbėjimo? Kodėl turėčiau parduotuvėje neimti plastikinių maišelių, jei jie yra čia pat, o man jų reikia obuoliams susidėti? Tai, ką Jurgis įvardino eko-marketingo problema, Komisarės teigimu kaip tik bus siekiama spręsti šia „Pasaulis ir klimatas, kokių norėtumėte“ kampanija.
„Aplinkos tausojimą reikia padaryti ekonomiškai naudingu žmonėms“, - diskusijoje teigė ministras V. Mazuronis.
Viena iš „Kurk Lietuvai“ atstovų auditorijoje, svarstydama plastikinių maišelių problemą, prisiminė Baltarusijos pavyzdį, kur kiekvienas plastikinis maišelis prekybos centruose yra mokamas, ir taip skatina žmones jų naudoti mažiau. Buvo paminėtas ir Skandinavijos pavyzdys, kur šiukšlių nerūšiavimas yra traktuojamas kaip administracinis pažeidimas, už kurį taikomos nuobaudos.
Tai yra daug efektyvesnė ir greičiau rezultatų duosianti priemonė, nei abstraktus „mentaliteto keitimas“, švietimas ir visuomenės informavimas. Mėginant tvaraus vartojimo išmokyti tik padarant klimato kaitos problemą „madinga“ akivaizdžiai neduoda tokių rezultatų, kaip greičiausiai buvo tikėtasi.
Kodėl kai kurių dalykų tiesiog nedarome? Kaip jau minėta anksčiau, labiausiai dėl to, kad nejaučiame, jog tai yra tikrai svarbu. Na, ir kas, vienas plastikinis maišelis krepšyje, ar dešimt?
„Taip, problema gali atrodyti tolima, tačiau kai miestą, kuriame gyvenate, užtvindo liūtys ir potvyniai, kilę dėl paskutinio meto klimato pokyčių, kai jūsų rūsyje vanduo apsemia kojas – tada šį klausimą tikrai imate vertinti kaip savo reikalą“, - teigė Komisarė, kalbėdama apie savo gimtosios Danijos atvejį. Taip, tokiu atveju sąsaja žmonių galvose būtų daug aiškesnė.
Komunikacijos ir informavimo klimato kaitos tema mažėti negali, tačiau būtina ją paremti realiais valdžios veiksmais – kitu atveju, tai ir teliks viena iš tų tolimų pirmojo pasaulio problemų, apie kurią pasišnekėti susirenkama konferencijose.
Parengė Ieva Kazakevičiūtė
