Tai, kad verslas pagaliau atkreipė dėmesį į estrados atlikėjus, sveikintina. Tačiau mene negali būti jokių, kaip įprasta Lietuvoje, „dvigubų buhalterijų“ ir savų sumetimų. Išskaičiavimas čia yra tik vienas: investuoti tik į tikrai talentingą ir perspektyvų atlikėją ar grupę. O tai gali nustatyti ne koks nors dirbtinių žvaigždžių modeliavimui orientuotas vadybininkas, o tikri muzikos ir estrados specialistai.
Be klaidingos verslo protekcijos, stebint Eurovizijos dainų konkurso nacionalinės atrankos finalą Kauno sporto halėje, buvo galima pajusti ir kitą pavojų. Kai gerbėjai triukšmingai sutiko „Tele Bim Bam“ Neringą ir „Pusbrolius Aliukus ir sesutę“, pagalvojau, kad, atsisakę įtarimus sukėlusios vertinimo komisijos, galime gauti antru lazdos galu. O kas bus, jeigu kuris nors iš šių pretendentų ims ir taps nacionalinės atrankos nugalėtoju? Ačiū Dievui, taip neatsitiko. Gal padėjo Z. Kelmickaitės malda: „Nebalsuokit ant durniaus, balsuokit rimtai“.
Juk kas tinka užstalei – tebūnie užstalei. Kas vaikų koncertui ar šeimyninei vakaronei – tebūnie vakaronei. Kas tinka Eurovizijai – tas tebūnie Eurovizijai. Atrodo, viskas paprasta. Tai turėtų suprasti ir konkurso rengėjai, ir jo žiūrovai. Tačiau lietuviai kartkartėmis kitaip balsuoja ne tik todėl, kad ko nors nežino ar labai blogą skonį turi, bet ir dėl taisyklės „Ranka ranką plauna“. O kiti gal iš tikrųjų į Euroviziją renka „Aliukus“ su balerinomis todėl, kad prie alaus bokalo norėtų gardžiai pasijuokti iš šitokios nacionalinio transliuotojo muzikinės misijos.
Kodėl straipsnio nepradėjau džiaugsmingu šūksniu „Į Kijevą – Laura ir „The Lovers“?
Todėl, kad, nepaisant tam tikros sėkmės nacionaliniame finale ir nemažo būrio gerbėjų palaikymo, Lauros ir jos grupės galimybės patekti į 50-ojo Eurovizijos dainų konkurso finalą yra minimalios. Taigi mus vėl gali ištikti nesėkmė. (Bet, kartoju, švelnesnė, negu kad Kijeve atsidūrus „Aliukams“ ar „Pupai“.) Lauros atliekamos dainos „Little by Little“ pliusai – palyginti sutvarkytas bendras dainos skambesys, stiprus disko ritmo pulsas ir pačios atlikėjos simpatiškumas. Lauros dainos minusai – monotonija (dainos metu niekas neįvyksta), originalumo stoka (taip jau viskas girdėta), skurdoka plastika (sceninis judesys) ir ypač išsekusi pati dainos pabaiga.
Žinoma, į disko muzikos ekstazę įtikinamai vedė „Saulės kliošas“, vienas iš finalinio koncerto muzikinių lyderių. Bet ir vėl galvojau, kodėl antroje kūrinio pusėje nepadarius bent pustonio ar tono moduliacijos? Vis būtų atsiradusi šiokia tokia monotonijos permuša. Juk kas tinka diskotekai, tas ne visiškai tinka dainos konkursui.
Atskirais požymiais įsiminė Reda Striškaitė (šokis), „The Road Band“ (gyvumas ir artistiškumas), Vilija Matačiūnaitė (dainos režisūra), Alanas Chošnau (lyrika).
Na, o didžiausią depresiją tiek savo gerbėjams, tiek apskritai žiūrovams turėjo sukelti penktą kartą Eurovizijos nacionalinėje atrankoje dalyvaujanti, bet kūrybiškai, galima sakyti, sukritusi grupė „b'Avarija“. Netoli nuo jos atsidūrė ir Violeta Riaubiškytė, dar visai neseniai laikyta viena iš šio konkurso favoričių.
Manyčiau, kad geriausiai Eurovizijos konkurso nacionalinės atrankos finale Kaune su daina „Back in The Game“ pasirodė Muzikos akademijos magistrantė Rasa Kaušiūtė.
Jos pasirinkta kryptis, siekiant pergalių tarptautiniuose konkursuose, yra viena iš perspektyviausių. Labai svarbu yra tai, kad Rasai estrada – ne bulvarinis savireklamos užsiėmimas. Matyti, kad ji rimtai dirba ir suvokia visų estrados komponentų (vokalo, aktorinės išraiškos, šokio, kūrinio instrumentuotės ir režisūros) sintezę. Beje, R. Kaušiūtės daina buvo vienintelė, kurią žiūrovai prašė pakartoti. Tai geras ženklas ateičiai.
Nepaisant intensyvios reklamos ir žadėtų pigesnių bilietų studentams bei moksleiviams, žiūrovų antplūdžio Eurovizijos dainų konkurso nacionalinės atrankos baigiamasis koncertas Kauno sporto halėje nesusilaukė. Parteryje buvo laisvo ploto. Žiūrovų susidomėjimo kritimas, matyt, atsirado dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pati konkurso organizatorė (LRT) savo darbo nelaikė rimtu užsiėmimu ir manė rodanti „realybės šou“, o antra, šlovingoji Kauno sporto halė ir jos aplinka vargu ar begali tenkinti kultūringai laisvalaikį norinčio praleisti žiūrovo poreikius.
Visas dėmesys buvo sutelktas į televizijos transliaciją, todėl gyvojo koncerto žiūrovai pasidarė labai nereikšmingi jo stebėtojai. Kai, pakartojant baigiamojo koncerto dainų fragmentus, jūs tikriausiai matėte ir tų dainų vaizdo įrašo fragmentus, tai mes, buvusieji Kaune, girdėjome tik fonogramų gabalus, kurių niekas nebenorėjo klausyti.