Administratoriaus parinkimo ginčus spręs kompiuteris

Pirmojo ĮBĮ pakeitimais bus iš esmės pertvarkyta bankroto administratorių skyrimo administruoti bankrutuojančias bendroves tvarka. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką besikreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo asmuo privalo nurodyti bankroto administratoriaus kandidatūrą, be to, teismas taip pat turi teisę savarankiškai, pasitaręs su Įmonių bankroto valdymo departamentu, skirti kitą, nei buvo nurodyta administratorių.

Tokia tvarka, kai kreditorius dar iki kreipimosi į teismą turi susitarti su potencialiu administratoriumi ir gauti jo sutikimą administruoti bankrutuojančią įmonę, sudaro prielaidų kreditoriams piktnaudžiauti procesu, siekti, jog būtų paskirtas jiems palankus ir tik to kreditoriaus interesus ginsiantis administratorius.

Dėl šios priežasties bankroto administratoriaus skyrimas paprastai visada yra ginčijamas kitų kreditorių, teismas dažnai neturi galimybės paskirti visiškai nešališko administratoriaus.

Kartais ginčai dėl administratoriaus itin ištęsia patį bankroto bylos iškėlimo etapą ir taip neleidžia kreditoriams kuo skubiau ir efektyviau pradėti ginti savo interesų (tai aiškiai buvo matyti AB bankas Snoras atveju, kada paskirtas administratorius buvo užginčytas – bankroto byla jau buvo iškelta, tačiau administratoriaus įgaliojimai dar nebuvo galutinai patvirtinti ir jis galėjo būti atšauktas ar pakeistas).

Naujoji tvarka numato, kad administratoriaus parinkimo klausimas bus patikėtas specialiai sukurtai kompiuterinei programai, kuri, gavusi suvestus pradinius duomenis apie bankrutuojančios įmonės dydį, vykdytą veiklą, taip pat kitas esmines savybes, pasiūlys keletą nurodytus kriterijus atitinkančių administratorių. Konkretų administratorių teismas turės teisę skirti savo nuožiūra ir tokio sprendimo net neprivalės motyvuoti. Dar daugiau – tokie teismo paskyrimai nebegalės būti skundžiami apeliacine tvarka.

Pažymėtina, kad taip gali būti ir toliau sudaromos sąlygos skirti pageidaujamus administratorius, jei sukurtoji programa bus itin primityvi ir tik formaliai atrinkinės kandidatūras. Skundžiami galės būti tik teismo sprendimai, kuriais nebus paskirti administratoriais tie asmenys, kuriuos bus atrinkusi programa.

Be to, jei programa pagal įvestus parametrus nepateiks nė vieno administratoriaus kandidatūros, teismas privalės administratorių parinkti iš asmenų, pateikusių sutikimus administruoti bet kokias įmones, sąrašo. Šiuo atveju gali atsitikti taip, kad tokių asmenų kompetencija neleis profesionaliai administruoti bankrutuojančios įmonės ir taip gali būti padaryta žala kreditorių interesams.

Kiti šio paketo pakeitimai susiję su administratorių priežiūra, jų veiklos dokumentų išdavimo tvarkos keitimu ir panašiomis administracinio pobūdžio priemonėmis.

Kadangi kompiuterinei programai sukurti ir tinkamai išbandyti prireiks ne vieno mėnesio, šių pakeitimų įsigaliojimas nukeltas ilgam laikui – jie įsigalios tik 2015 m. sausio 1 d.

Lengviau atpažįstami tyčiniai bankrotai

Kitas ĮBĮ pakeitimų paketas įsigalios žymiai greičiau – jau 2013 m. spalio 1 d. Svarbiausia naujovė – itin išplėstas tyčinio bankroto reguliavimas. Tikėtina, kad tokias naujoves lėmė labai nedidelis tyčinių bankrotų skaičius bei itin sudėtingas kelias, siekiant pripažinti konkretų bankrotą tyčiniu.

ĮBĮ pakeitimai išplečia tyčinio bankroto apibrėžimą bei, kas yra itin svarbu, aiškiai įtvirtina kelias prezumpcijas, kada bet kuris bankrotas bus laikomas tyčiniu: kai įmonės veikla perkeliama į naują įmonę, kai į tokią naują įmonę pereina darbuotojai ir/ar vadovai; kai bendrovė atsiskaitydama su kreditoriais pažeidžia CK 6.930-1 numatytą mokėjimų eiliškumą ir nesikreipiama dėl privalomo bankroto bylos iškėlimo, esant tam visiems pagrindams; kai daugiau nei 3 mėnesius bendrovė nemoka darbo užmokesčio ar kitų susijusių išmokų.

Be to, naujieji pakeitimai įtvirtina 5 gana plačiai ir abstrakčiai suformuluotus pagrindus, kada teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu. Tai sudarys galimybę kreditoriams lengviau įrodinėti tyčinį bankroto buvimo faktą ir supaprastins įrodinėjimo naštą.

Taip pat yra nustatyta, kad vienam iš kreditorių padavus pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas turės kreiptis į visus kitus kreditorius ir sudaryti jiems galimybes pateikti jiems žinomą informaciją, kuri galėtų patvirtinti tyčinio bankroto buvimo faktą.

Galiausiai, ĮBĮ įtvirtins teismo pareigą bylos medžiagą perduoti ikiteisminio tyrimo institucijoms, jei bus nustatytas tyčinis bankrotas. Tai sudarys prielaidas patikrinti, ar nėra pagrindo kelti baudžiamąją bylą dėl skolininko nesąžiningumo ar nusikalstamo bankroto.

Geresnės galimybės susipažinti su bankroto dokumentais

Kita svarbi naujovė – numatyta galimybė kreditoriui savarankiškai patikrinti bankrutuojančios bendrovės dokumentus. Kadangi ne visada yra pasitikima bankroto administratorių darbu ir kompetencija, taip pat siekiant sumažinti galimą administratorių šališkumą, numatyta, kad teismas turės teisę leisti kreditoriui (ar jų grupei), turinčiam virš 10 proc. visų reikalavimų sumos (arba kreditorių atstovams, jei jie yra profesionalūs teisininkai ar turi teisininko diplomą), susipažinti su visa bankrutuojančios įmonės informacija  – atlikti patikrinimą.

Tokie prašymai turės būti motyvuoti. ĮBĮ taip pat apibrėš sąlygas, terminus, atlyginimo administratoriui už tokį susipažinimą mokėjimo tvarką. Be to, ši naujovė leis kreditoriams nuspręsti, ar buvo tyčinio bankroto požymių ir ar yra pagrindo kreiptis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Bankrutuojančios įmonės veiklos apribojimai

Dar vienas svarbus pakeitimas yra susijęs su ūkine-komercine bankrutuojančios įmonės veikla. Dabartinė redakcija leidžia tokią veiklą vykdyti (jei ji mažina nuostolius ir didina galimybes atsiskaityti su kreditoriais) praktiškai iki paskutinių įmonės gyvavimo dienų.

Pakeitimai įtvirtina, kad ūkine-komercine veikla įmonė galės verstis tik iki tol, kol teismas pripažins įmonę bankrutavusia ir priims nutartį dėl likvidavimo dėl bankroto. Tai vers kreditorius itin atsargiai priiminėti sprendimą dėl kreipimosi į teismą šiais klausimais, nes praktikoje dabar tokie klausimai būdavo išsprendžiami dažniausiai pirmojo kreditorių susirinkimo metu.