Anglijoje tortus kepanti lietuvė: Lietuvoje pragyventi neįmanoma

Į Didžiąją Britaniją emigravę Linas ir Andželika Lietuvoje paliko nepriteklių ir dabar gyvena taip, kad daugelis lietuvių jiems gali pavydėti. Andželika, lietuviams emigrantams kepanti puošnius šventinius tortus, Lietuvos pasiilgsta itin retai. O ir grįžusi ji neturėtų ką veikti, nes iš lietuviškų produktų iškepti gardėsius labai sunku, įsitikinusi ji.

Anglijoje atrado talentą

Persikėlus į Londoną sutuoktinių gyvenimas tapo saldus. Mat dukrelę pagimdžiusi ir ją namie auginusi Andželika atrado savyje naują talentą – ėmė kepti ir pardavinėti itin puošnius tortus. Tokiu būdu ji papildo šeimos biudžetą.

Cukraus pudros debesys, vanilės aromatas, besiskverbiantis pro namo langus į kiemą, spalvingi glajų indeliai, kalnai plaktos grietinėlės ir, žinoma, cukraus masė – iš viso to Andželikos rankose gimsta įmantriausi tortų papuošimai.

Emigrantė mano, kad potraukį konditerijai paveldėjo iš savo močiutės, kuri buvo labai gera šeimininkė.

Lietuvė pasakoja, jog sutuoktinis, matydamas ją iki paryčių lipdančią mažytes gėlytes ar negalėdamas mėgstamos dešros įdėti į šaldytuvą, nes jame pūpso keliolika tortų, dažnokai pyko, ypač kai prieš šventes Andželika per kelias dienas turėdavo iškepti dvidešimt ar trisdešimt saldžių skanėstų.

„Ai, vyras tai nelabai... Sakydavo: ai, lietuviai, žinai, kokie. Paskui čia tau kokį akmenį į langus... jei nepavyks. Sakau: na, negali būti taip blogai“, - vyro nuomonę atskleidžia tortus kepanti lietuvė.

Vis dėlto, jos teigimu, kartais pasitaiko pretenzijas reiškiančių klientų. Tačiau išanalizavus situaciją dažniausiai paaiškėja, kad kalti jie patys, nes gardėsį neteisingai laikė.

Įsimintiniausias užsakymas – tortas su erotiniu prieskoniu

Gyvendama Lietuvoje Andželika šiek tiek mokėsi kulinarijos ir konditerijos. Tačiau tortus sugebėjo kepti tik paprastus, nes nebuvo įkvepiančių pavyzdžių.

„Pasimokiau truputį kulinarijos ir konditerijos, bet vėlgi – kaip į sieną. Lietuvoje niekas nekepė gražiai. (...) Kai čia atvažiavau, pamačiau, ką galima padaryti iš paprasto kekso...“ – lietuvišką ir anglišką virtuvę lygina kepėja.

Ji sako, kad net tortų kepimui būtini produktai Anglijoje geresnės kokybės. Tiesa, jie netgi pigesni. O iš lietuviškų, jos manymu, sunku ką skanaus pagaminti: „Aš buvau grįžusi į Lietuvą ir manęs paprašė padaryti krikštynoms tortą. Grietinėlę nusipirkau Lietuvoje. Plaku plaku – vanduo vienas. Nėra kokybės. Mane visai tenkina angliški (produktai - red. past.). Žinau, kad šviežių nusipirksiu – ne kažkokius šaldytus. Lietuvoje visa tai yra daug brangiau.“

Tortų kepimas Andželikai yra ne tik hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Kepinių kaina prasideda nuo 40 svarų, o brangiausias kainavo 150 svarų.

Lietuvė prasitaria sulaukusi netgi seksualių užsakymų. Pasakodama apie mergvakario rengėjų pageidavimą, dviejų vaikų mama kukliai nurausta.

„Vienos moteriškės rengė mergvakarį ir sugalvojo, kad joms reikia kažko vyriško. Sako: mums reikia kelnaičių ir kad kažkas matytųsi. (...) Ir tada mano mergaitė sako: mama, kas čia dabar? Aš sakiau, kad čia taip turi būti – teta prašė. Aš jau tokių nevalgyčiau, sako“, - įsimintiniausią užsakymą prisimena Andželika.

Vietoj atlyginimo Lietuvoje – batai ir duona

Tortai Andželikos gyvenimą užkariavo ne iš karto. Šiauliečių šeima bandė kurtis tėvynėje. Tačiau pragyventi jiems buvo sunku. Andželika ir Linas, gyvendami pas tėvus, nutarė įsigyti savo būstą, bet Lietuvoje tiek užsidirbti negalėjo, todėl emigravo.

„Pragyventi neįmanoma... Jei dirbi prie batų, tai praktiškai vos ne batais tau algą atiduoda. Jei dirbi prie duonos – pasiimk duonos gaminiais. Pinigų kaip ir nematai. O gyvent tai reikia. Nemačiau aš ten ateities – viskas įgriso“, - emigracijos priežastį įvardija lietuvė.

Nei Andželika, nei jos vyras Anglijoje ilgai gyventi neketino. Moteris svajojo užsidirbti namui, vyras – nuosavam vilkikui. Tačiau pajutus, kad emigracijoje finansinė padėtis labai pagerėjo, juodu į Lietuvą grįžti nebenori.

Iš pradžių lietuvė dirbo viešbutyje, tačiau netrukus suprato: nors atlygio pragyvenimui užteko, jis nebuvo toks, dėl kurio ji emigravo ir kurio užtektų sukurti geresnį gyvenimą.

Jau po mėnesio ji turėjo naują darbą. Lietuvė ėmė tvarkyti prabangius turtuolių namus. Andželikos atlyginimas naujame darbe buvo net trečdaliu didesnis nei ankstesnėje darbovietėje.

Į Lietuvą – tik su angliška pensija

Lietuvė, dieną naktį pradėjusi kepti tortus, ėmė galvoti apie savo verslą. Tačiau anglai jos tortais nesidomėjo, todėl moteris nusprendė kepiniais užsiimti laisvalaikiu ir įsidarbino pramogų arenoje esančiame restorane. Šiandien Andželika dirba šefo padėjėja. Kartu su ja virtuvėje sukasi daug brazilų, portugalų ir marokiečių.

Jos ir vyro atlyginimų užteko, kad išsipildytų Andželikos svajonė – Rytų Londone jiedu nusipirko namą. Moters teigimu, šeimai pigiau mokėti paskolą, nei būstą nuomoti: vien tik už nuomą per mėnesį tektų pakloti 1100 svarų, o paskolos mokėjimui juodu skiria 750 svarų. Šiuo metu jos rajone namas kainuoja 160 tūkst. svarų.

Tėvynės ilgesys lietuvių šeimą aplanko retai. Andželika džiaugiasi, kad tautiečių šiame rajone tiek daug, kad kartais ji net nesijaučia esanti užsienyje.

„Gal, kai būsim pensininkai, gausim angliškas pensijas, grįšim į Lietuvą“, - su kokia sąlyga grįžtų į tėvynę, atskleidžia emigrantė.

Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".

Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas [e-mail]