Dėmesio kaina
Miunhauzeno sindromas - psichikos liga, bet su ja gan dažnai susiduria vaiko fizinę sveikatą stebintys medikai. Tėvai savo vaikui nuolat imituoja ar sukelia ligą, sukuria nebūtą jos istoriją, net požymius - vėmimą, kosulį, į šlapimą įlašina kraujo. Suleidžia ar sugirdo vaikui vaistų, kitų medžiagų ir jį apnuodija, dusina iki traukulių ar komos. Todėl gydytojui būna sunku iškart susigaudyti, kas yra vaikui. Medikui neaišku, iš kur tie pokyčiai tyrimuose, ieško juos sukėlusios ligos, vėl skiria tyrimus, siunčia pas konsultantus, guldo į ligoninę... Atmeta vieną ligą po kitos, nes požymiai neatitinka aprašytų medicinos vadovėliuose. Kol pagaliau supranta, kad dėl vaiko ligos kalta mamos ar tėčio depresija, sutrikusios emocijos, dėmesio stygius.
Išeitis - vaizdo kamera?
Gydytoja I.Stirbienė sako, kad kada nors Lietuvoje ligoninėje, jei bus įtariamas šis sindromas, tėvelių elgesį su vaiku stebės vaizdo kamera, nes kartais vaikai net miršta dėl jų kaltės, bet medikai negali įrodyti. Užsienyje vaikas, pakliuvęs į ligoninę dėl neaiškios ir, tikėtina, tyčia tėvų sukeltos ligos, guldomas į palatą su slapta vaizdo kamera. Ji, būna, užfiksuoja, kaip jie suleidžia ar sugirdo vaikui ne gydytojo skirtų vaistų ar dusina pagalve. Jie atkakliai atmeta gydytojo skiriamą gydymą, nes tikrasis jų tikslas yra ne išgydyti ligą, bet pratęsti, kad neprarastų dėmesio...
Gydytoja I.Stirbienė prisimena neseniai dėl pilvo skausmo gydytą mažą mergaitę. Ji tris kartus gulėjo ligoninėje, o ketvirtą buvo atvežta komos būklės ir mirė nuo galvos traumos. Tačiau tokio amžiaus vaikui be priežasties kraujosruvų smegenyse negali būti. Paprastai tokie tėvai atrodo normalūs, susirūpinę dėl vaiko ligos, norintys ją išsiaiškinti. Ir šios mergytės gimdytojai domėjosi, klausinėjo, tad medikams iš pradžių nekėlė jokio įtarimo...
Kitas 6 mėn. vaikiukas į ligoninę buvo atvežtas trečią kartą apsinuodijęs vaistais. Bet juk po pirmojo tvarkinga mama vaistus paprastai padeda į vietą. Tad tikėtina, kad vaikas nuodijamas sąmoningai. Kai trauma būna netipiška, nebūdinga tokio amžiaus vaikui, medikai turi pagalvoti ir apie neatsitiktinį sužalojimą. Juk iš lovytės iškritusiam vaikučiui gali iškilti gumbas kaktoje, o ne lūžti ranka ar koja.
Vis daugiau tyrimų ir vaistų!
Labai dažnai mama ar tėtis vaiką žaloja ne fiziškai, o psichologiškai, nes daug metų sveikam ieško ligos, vežioja pas gydytojus - vaiką ugdo būti ligoniu. Jei medikai iškart nesusivokia ir pasiduoda spaudžiami, jam skiria vis daugiau tyrimų, vaistų. O tėvų reikalavimai auga. Kai pagaliau gydytojai pasako, kad daugiau skirti tyrimų nebegali, tėveliai paprašo siuntimo į universitetinę ligoninę. Taip vaikas keliauja iš vienos ligoninės į kitą. „Atvažiavę pas mus reikalauja atlikti sudėtingiausius tyrimus dėl menkučio negalavimo. Jei atsisakome, nes neracionalu, arba pasakome, kad vaikas sveikas ir nepasiduodame manipuliuojami, prasiveržia pykčio, grasinimų ir skundų banga”, - sako pediatrė I.Stirbienė.
Kortelė stora, o ligos nėra
Viena mama atvažiavo su vaiku, kuris dėl pilvo skausmo jau keletą savaičių nėjo į mokyklą. Mama neleido gydytojai išklausti vaiko, pati už jį atsakinėjo ir reikalavo sudėtingų tyrimų. Tyrimai brangūs ir šiek tiek žalojantys organizmą. „Neįžvelgiau jokios ligos, jos nerodė ir tyrimų atsakymai, gydytojų įrašai storoje medicininėje kortelėje. Išgirdusi, kad vaikas dabar yra sveikas ir rytoj gali eiti į mokyklą, mama pratrūko: „Atvažiavome ne tam, kad nieko niekas nedarytų! Rašysime į spaudą!”
Iš tokios reakcijos galutinai supratau tiesą. Ar galima suprasti mamą, kuri pyksta dėl to, kad vaikas visiškai sveikas? Šis berniukas pasidavė jos įtakai. Juolab kad nereikia eiti į mokyklą. Jo mama nori būti svarbi. Gal yra neįvertinta aplinkinių, gal turi agresyvų, girtaujantį vyrą, kuris ją pačią skriaudžia? Kai atėmiau galimybę susireikšminti, supyko”, - pasakoja pediatrė I.Stirbienė.
Rūpestinga 7 m. berniuko mama pati turi invalidumo grupę dėl retos ligos, niekur nedirba ir yra jauna moteris. Ji kreipėsi į šeimos gydytoją, vėliau į konsultacinę polikliniką, nes vaikui skauda pilvą. Kraujo, šlapimo tyrimu, echoskopija nebuvo nieko rasta. Prieš Kalėdas jį paguldė į ligoninę tyrimų. Skyrė jų papildomai, bet jie, aišku, nieko nerodė. Mama pareikalavo profesorės konsultacijos.
Profesorė griežtai pasakė: „Tikrai nėra ligos, na, bet dar atliksim vieną tyrimą”. Ir, deja, užmiršo pasakyti jo atsakymą, kuris taip pat paneigė ligą. Vaikas buvo greitai išrašytas iš ligoninės ir mama negavo paskutinio dėmesio lašo. Ministerijoje greitai atsirado skundas: „Esu invalidė, mano vaikas serga, bet…” Berniukas jautė mamos nerimą, emocinę įtampą, todėl jam ir skaudėjo pilvą
Gydytoja I.Stirbienė su psichologe nuvažiavo į berniuko namus. Kai inteligentiškam, supratingam tėčiui paaiškino, kad visi reikiami tyrimai atlikti ir papildomų nereikia, nes, pvz., kompiuterinė tomografija, kenkia sveikatai, šis suprato. Bet mama vis kartojo: „Aš labai bijau. Geriau darykime”. Pasakę, kad norėdami dar kartą įsitikinti, jog vaikui nieko blogo nėra, bet kada gali kreiptis, medikai išvažiavo. Daugiau to vaiko ir mamos nematė. Ko gero, išvažiavo į kitą ligoninę.
Dėmesio, į ligoninę!
Kuris - mama ar tėtis dažniau žaloja vaiką, nori „įpiršti” ligą? Isterinės, psichopatinės asmenybės bruožų dažniau turi moteris, patyrusi emocinę, fizinę ar seksualinę prievartą. Tačiau kenkti vaikui gali abiejų lyčių žmonės. Jie supranta, ką daro, bet nesuvokia kodėl. Taip elgtis skatina santykiai šeimoje, nerimas, jų pačių nesuvoktas noras gauti dėmesio. Jo neretai ieško ligoninėse. Jei tokių žmonių paklaustume, ar smurtauja prieš vaiką norėdami būti pripažinti, tai tikrai paneigtų. Susimąstyti ir perprasti tiesą turėtų jų artimieji, šeima. Bet prie tiesos prieiti nelengva. Kartais padeda gydytojo žvilgsnis.
Gydytoja I.Stirbienė, pamačiusi mamos veide rūpestį, dabar visada pasidomi, ar šeimoje viskas gerai. Medikė pastebėjo, kad neretai vaikui ligos siekia vieniša mama, kuriai trūksta vyro paramos.
Stikliniame narve
Blaiviai mąstančiai mamai turėtų būti daug svarbiau nugalėti savo motinišką instinktą ir auginti žmogų, galintį įveikti sunkumus, o ne saugoti net nuo slogytės. Tačiau sutrikusių emocijų mama nori savo vaiką apsaugoti nuo visuomenės įtakos, ligų ir visų virusų. Vaiką augina tarsi stikliniame narve, numodama ranka į jo dvasinę savijautą. Nuo 3 m. mažylis jau neturi būti „įsisegęs” mamai į sijoną, tačiau jai tai patinka. Tokios mamos duktė paprastai nepasitiki savimi, jos viena be kitos tiesiog negali gyventi (sūnus hiperglobai gali priešintis). Kiti vaikai, mažieji „žvėriukai”, lepūnėlį skriaudžia, nes jis nemoka apsiginti. Neišmokęs iškentėti, įveikti, pakovoti dėl savęs, gali pradėti vartoti narkotikus, alkoholį.
Vieną tvarkingą šeimą gydytoja I.Stirbienė konsultavo labai ilgai. Mama nedirbo, visą dėmesį sutelkė į fizinę vaiko sveikatą. Rūpinosi, kad nekosėtų, nesušaltų kojų, prižiūrėjo, kad nebėgiotų (sušilęs pradės kosėti), vesdama į mokyklą už marškinėlių kišo marlę prakaitui sugerti... Kiekvienas vaiko šnirpštelėjimas ar kosulys jai buvo didžiulė nelaimė, nors nė vienas vaikas neužauga visai nesirgęs. Kai ketvirtokas atsisakė būti vedamas už rankos (nes gėda!), mama eidavo jam iš paskos per 10 m.
Ji lankėsi pas daugelį gydytojų. Panašiu atveju pediatras turi saugoti vaiką nuo nereikalingų tyrimų ir vaistų. Aišku, būtų lengviau išrašyti receptą, nei vargti nuo nepagrįstų baimių kamuojamos mamos. Galiausiai ir ši gydytoja pavargo, mamai pasakė: „Man labai gaila, bet sergate jūs, o ne vaikas. Jei negalėsite ir toliau savęs pergalėti, jis taps atgrasiu paaugliu, kuris jus skriaus, trenks durimis ir išeis”. Dar neprasidėjus paauglystei, berniukas jau negražiai kalbėjo su mama, trankė duris, nes hipergloba sukėlė agresiją, norą iš jos ištrūkti...
