„Prie latvių viskas blogai, prie Briuselio bus dar blogiau ir dėl visko kalti nacionalistai, kurie atvedė šalį į aklavietę”, – prapliumpa taksistas, pakeliui keikdamas spindinčio džipo, įžūliai lenkiančio kairiąja puse, vairuotoją, paskui į važiuojamąją dalį šoktelėjusį praeivį, dar sniegu užverstą gatvę ir pagaliau visą ankstų rytą, kai visi „bezdelnikai” išsiropščia į gatves, turėdami vienintelį tikslą – trukdyti normaliam gyvenimo eismui.
Žvilgsnis iš Rygos
Pro rasojantį automobilio langą ne ką pamatysi, tačiau akys norom nenorom užkliūva už gerai pažistamų ir širdžiai mielų dalykų: čia, žiūrėk, ant stogo, kažkur padebesiuose, šviečia „SBA baldų” reklama, ten, už kampo, įsikūrusi jau kažkelinta „Pizza jazz”, o anava, tolumoje, į jokius Šv. Valentinus jau senokai nesidairančios moters rankose boluoja įprasto „Maximos” maišelio siluetas. O kai mūsų automobilį velnišku greičiu pralenkia pagrečiui du benzinvežiai su užrašu „Mažeikių nafta”, išties pasijunti kone namuose. Įmantriai apšaukęs benzinvežius, taksistas pasidomi, ką gi jis vežąs? Ir tik išgirdęs apie Vilnių, staiga prisimena prieš gerą dešimtmetį lankęsis Kaliningrade, tiksliau, Svetlogorske, įsikurūsiame prie pat jūros. „Ar Lietuva taip pat prieina prie jūros?” – klausia taksistas, sukdamas vairą kairėn, link šalutinės gatvės. Ar pas jus taip pat siautėja nacionalistai?
Tenka atsakyti, jog ir taip, ir ne. Gyvenimas sudėtingas… „Gyvenimas – šlamštas, – nutraukia taksistas, – kai aplinkui vieni nacionalistai, kurie tik ir taikosi kam nors perkąsti gerklę, taip pat ir vieni kitiems”.
Mėgindamas pokalbį pakreipti kita linkme, mandagiai pasibaisiu vairavimo sąlygomis Rygos gatvėse. Neatsargiai pasiteirauju, kiek maždaug gyventojų dabar Rygoje. Atsakymas, beje, buvo nesunkiai nuspėjamas: prieš dvidešimtį metų rygiečių buvo milijonas, o dabar beliko kokie septyni šimtai tūkstančių; išsibarstė, išsilakstė – kas išvažiavo į Rusiją, kas išvyko į Vakarus. O kalti, žinoma, vis tie patys nacionalistai, nes Rygoje neliko darbo, o kas liko – šlamštas. Nors, anot radikaliai nusiteikusio pašnekovo, Vakaruose taip pat nieko gero – veržiasi visi ten. Tačiau vos nedaugelis tesugeba uždirbti, o Rusijoje apskritai niekas nieko neuždirba.
Tapo aišku, kad šnekučiuotis su Rygos taksistais pavojinga: nors ir kokią temą paliestum – demografinę, ledo ritulį, orą – kalba tarsi slystant nuožulnia plokštuma neišvengiamai nukryptų viena ir ta pačia linkme. Todėl ir apie Latvijos Prezidentės planuojamą vizitą į Maskvą švęsti Gegužės 9–ąją nė neužiminiau – nebuvo prasmės – buvo aišku, ką išgirsiu.
„Tevzemei un Brivibai”
Įdomiausia, kad būtinybę Latvijos vadovei vykti į svečius pas Vladimirą Putiną labiausiai palaiko tie, kuriuos panašaus mentaliteto, kaip ir mūsų taksistas, žmonės paprastai ir vadina nacionalistais. Pavyzdžiui, Europos Parlamento (EP) narė, buvusi Latvijos aplinkos apsaugos ministrė, Latvijos tautinės partijos „Tevzemei un Brivibai” („Tėvynei ir laisvei”) narė Inesse Vaidere. Tokią poziciją ji išdėstė vienos iš Europos Parlamento politinių grupių, Sąjungos už Tautų Europą (Union for Europe of the Nations (UEN) frakcijos išvažiuojamajame posėdyje, kuris šią savaitę įvyko Rygoje.
Su I. Vaidere pozicija galima nesutikti, ją kritikuoti, tačiau didžiumai Europarlamento frakcijos narių tai nepasirodė nepamatuota – juk būtent Latvijos Prezidentės viešai paskelbta „atskiroji nuomonė” tapo dar vienu motyvu kalbėti apie dar iki galo neišspręstas Antrojo pasaulinio karo problemas ir apskritai – apie Latviją pasaulyje. Net lenkų europarlamentarai, kurie apie sovietinę okupaciją yra skaitę ne vien iš vadovėlių, su tam tikromis išlygomis supranta Latvijos poziciją dėl vykimo į iškilmes Maskvoje. Juolab ir jų prezidentas Aleksandras Kvasniewskis taip pat yra nusiteikęs apsilankyti Raudonojoje aikštėje. Tačiau visa tai Latvijos taksistams nė motais. Jų mintys slysta savais kelias, laikydamosi jų pačių susikurtų eismo taisyklių.
Tiesą sakant, UEN frakcijos posėdis buvo skirtas visai kitiems dalykams – juos tik netiesiogiai galima būtų sieti su tautine problematika. Bet niekas taip gerai nepadeda susivokti vietinės politikos instinktuose, kaip susidūrimas, tegu ir atsitiktinis, su kitokia politine laikysena.
EP tendencijos
Mūsų Seimo frakcijose įvairios diskusijos paprastai turi ryškų politinį atspalvį. Pas mus dažniausiai aiškinamasi santykius su kitomis parlamento frakcijomis, partijomis ar jų lyderiais, o visi svarstymai neišvengiamai siejami su vadinamaisias politiniais sprendimais. Per 15 valstybingumo metų prie tokio politikavimo mes jau esame įpratę, ir daugeliui, matyt, būtų keista, jei viskas vyktų kitaip.
Tačiau EP politinių svarstymų tradicija yra visiškai kitokia ir jos akivaizdoje neišvengiamai kyla klausimas, kiek mūsų lietuviškas politikavimas yra europietiškas ir kiek jis provincialus.
Štai, pavyzdžiui, UEN frakcijos posėdžio Rygoje pagrindinė tema buvo ne sovietinės simbolikos naudojimo Europoje ypatumai, o Lisabonos proceso perspektyvos bei stabilumo ir augimo paktas. Pagrindinius pranešimus – „Lisabonos strategijos įgyvendinimo kliūtys” („The Implementation of the Lisbon Strategy, the Obstacles”) bei „Reformos stabilumui ir plėtrai” („The Reform of the Stability and Growth Pact”) UEN frakcijos nariams pristatė europarlamentaras, buvęs Latvijos Ministras Pirminkas Guntars Krasts, taip pat atstovaujantis partijai „Tėvynei ir laisvei”.
Beje, UEN frakcija EP toli gražu nėra pati gausiausia, jai priklauso 27 ivairių šalių europarlamentarai iš Italijos, Lenkijos, Latvijos. Tarp jų – ir du mūsų EP nariai – Gintaras Didžiokas ir Rolandas Pavilionis, išrinktas vienu iš frakcijos pirmininko pavaduotojų.
Europietiškasis nacionalizmas
Nors frakcijos politinę platformą su išlygomis galima būtų apibrėžti kaip modernų, konstruktyvų, europietišką nacionalizmą, tačiau europarlamentarų diskusijose nebuvo nė trupučio tos frazeologijos, kurią mes esame įpratę girdėti iš mūsų „tautiškai susipratusių” politikų. Europietiškas nacionalizmas jau senokai įpratęs žvelgti į Europą kaip į lygiaverčių bei autentiškų tautinių tradicijų vienovę, leidžiančią ne tik geriau suvokti europietišką tapatybę, bet ir jautriau reaguoti į naujus ES plėtros iššūkius, pavyzdžiui, galimą Turkijos narystės perspektyvą.
Todėl nenuostabu, kad frakcijos narių diskusijose svarbią vietą užima kultūrinės reminiscencijos, konkrečios Europos plėtros aplinkybės, pavyzdžiui, Lisabonos strategijos svarstymai, siejami su istoriniais, geopolitiniais, net civilizacijos dalykais.
Formali priežastis, kodėl frakcijos išvažiuojamojo posėdžio pagrindine tema tapo Lisabonos vyksmo perspektyvos, buvo visai neseniai, vos daugiau kaip prieš dvi savaites Europos Komisijos suformuluota nauja strateginė kryptis. Jos įgyvendinimas leistų užtikrinti spartesnį ekonomikos augimą bei darbo vietų kūrimą.
Pagrindinis tikslas – suteikti naują impulsą prieš penkerius metus patvirtintai Lisabonos strategijai, kurioje suformuluoti ambicingi uždaviniai ES. Jos įgyvendinimas akivaizdžiai stringa. Mėgindama taisyti padėtį, Europos Komisija siūlo konkrečių veiksmų programą, kuria siekiama skatinti tolygų ekonomikos augimą, stiprinti ES konkurencingumą, sukurti ne tik kuo daugiau, bet ir kuo kokybiškesnių darbo vietų. Būtent šios problemos labiausiai domina europarlamentarus – nesvarbu, kokios politinės krypties jie laikytųsi.
Tačiau Rygos taksistui, taip pat postringaujančiam apie darbo vietas bei jų kūrimą, net į galvą nešautų mintis, kad jo problemos žvelgiamos ir iš Lisabonos. Jas mėgina spręsti ir Rygoje susirinkę europarlamentarai, kuriuos, beje, visai įmanoma būtų pavadinti šiuolaikiniais nacionalistais.
Jeigu tokia mintis šautų ir mūsų taksistui, jis vytų ją šalin – kaip daiktą, kurio reikia išvengti, besispraudžiant tarp Latvijos sostinės automobilių. Ir pridurtų, kad per tuos 15 metų ir čia, ir ten buvo prikurta gausybė strategijų, o gyvenimas nepasikeitė.
Drįsčiau jam nepritarti – anksčiau taksi nevažinėdavo su užrašu ant automobilio variklio dangčio „Love banditos”. Taigi, kažkas keičiasi.