Ne
Pirma, apibendrinant oficialių Irano atstovų pareiškimus, branduolinė programa iraniečiams yra itin svarbi dėl dviejų priežasčių:
- Atominė energija patenkintų vis didėjančius iraniečių elektros energijos suvartojimo poreikius (elektros energijos suvartojimas Irane kasmet padidėja 7-8 proc.).
- Atominės elektros energijos eksportas sumažintų šalies priklausomybę nuo naftos eksporto (nafta ir naftos produktai šiuo metu sudaro apie 90 proc. viso šalies eksporto).
Antra, remiantis įvairiais apskaičiavimais, vien tik į Bušero atominės jėgainės statybą Iranas yra investavęs nuo vieno iki dviejų milijardų JAV dolerių. Galima tik spėlioti apie pinigų sumas, kurios per du dešimtmečius (manoma, jog Irano branduolinė programą „gimė“ maždaug 1984 metais) buvo investuotos į reikiamų specialistų parengimą, būtinų technologijų ir medžiagų (dažniausiai nelegaliu keliu) įsigijimą.
Trečia, Ayelet Savyon teigimu, Irano strateginis tikslas (nekintantis nuo 1941 metų) – tapti Vidurio Rytų regiono supergalybe. Branduolinių ginklų ar bent jau atominės jėgainės įgijimas yra gyvybiškai svarbus, siekiant šio tikslo realizavimo. Tik turėdamas branduolinės valstybės statusą Iranas gali prilygti tokioms branduolinius ginklus turinčioms Vidurio Rytų regiono valstybėms kaip Izraelis ir Pakistanas. Pagrįstai galima manyti, jog Iranas branduolinės valstybės statuso įgijimą mato kaip vieną efektyviausių atgrasinimo priemonių, skirtų šalies saugumo užtikrinimui. Branduolinės programos atsisakymas šiuo atveju reikštų ir ambicingų Irano planų dėl dominavimo Vidurio Rytuose atsisakymą.
Taip
Bene vienintelis būdas įtikinti Iraną atsisakyti branduolinės programos įgyvendinimo - laisvos nuo branduolinių ginklų zonos (angl. nuclear weapon free zone) Vidurio Rytuose sukūrimas. Aukščiausio rango Irano politiniai lyderiai ne kartą yra kėlę idėją dėl tokios zonos Vidurio Rytų regione sukūrimo. Deja, entuziastingo palaikymo ši idėja taip ir nesusilaukė, nors kai kurie Vakarų specialistai ir šiandien mano, jog laisvos nuo branduolinių ginklų zonos sukūrimas prisidėtų prie saugumo ir stabilumo regione užtikrinimo.
Pagrindinė problema, susijusi su minėtos zonos Vidurio Rytuose sukūrimu, ta, kad ją kuriant, savo branduolinių ginklų būtų priverstas atsisakyti Izraelis. Žinoma, Izraelis to daryti neketina. Atsisakydamas savo branduolinio ginklo (kurio buvimo/turėjimo fakto iki šiol oficialiai nepripažino), izraeliečiai atsisakytų kozirio, suteikiančio svarbų pranašumą, įgyvendinant Izraelio užsienio politiką konfliktiškame Vidurio Rytų regione.
Aišku, JAV tiesiogiai arba per tarpininkus (pvz., ES) už branduolinės programos atsisakymą galėtų Iranui siūlyti daug ir įvairių dalykų (pvz., ekonominių sankcijų panaikinimą). Tačiau mažai tikėtina, kad to iraniečiams užtektų.
Apibendrinant, galima teigti, jog branduolinės programos įgyvendinimas iraniečiams iš tiesų yra labai reikšmingas, todėl sunku įsivaizduoti atsisakant jos įgyvendinimo. Vargu, ar grasinimai ir diplomatinės priemonės šiuo atveju gali kažką pakeisti. Siekdamos nekarinėmis priemonėmis sustabdyti Irano branduolinės programos įgyvendinimą, JAV turėtų ryžtis radikaliam savo užsienio politikos Vidurio Rytuose peržiūrėjimui. Tam JAV kažin ar šiandien galėtų ryžtis. Žinoma, viltis, jog viskas bus išspręsta be karinio konflikto, nors ir nedidelė, išlieka.