Ar susiginčijęs su tėvais paauglys galės juos įduoti policijai?

Šešiolikmetė mergina išrėžia patėviui, kad jis visais atžvilgiais blogesnis už jos biologinį tėvą. Vyras pasijaučia įžeistas, įširsta ir kunkuliuodamas pykčiu sušunka: „Kaip aš tau užvošiu!“ Mergina užsidaro kambaryje, iškviečia policiją, grasina patėvį paduoti į teismą. Ar tai smurtas prieš vaiką? O gal labiau nukentėjo paaugle besirūpinantis patėvis?

Tokią istoriją pasakoja dvidešimt metų paauglius, jų tėvus ar mokytojus konsultuojanti psichologė Vega Dikčienė, paklausta, apie parlamentarės Onos Valiukevičiūtės siekius įstatymu drausti ne tik fizinį smurtą, bet ir psichologinę ar emocinę prievartą.

„Dabar jūs įsivaizduokite: paauglė pasakė, aš jus paduosiu į teismą, kad jūs mane skriaudžiate. Policininkai išaiškino, kad kol kas dar nei skriaudimo yra, nei įstatymo yra, bet jeigu įstatymas būtų, tai ar šioje situacijoje paauglys yra teisus? O tai yra normali, gera, rūpestinga, padori šeima. Vaikui skiriamas tinkamas dėmesys pagal jo amžių, nuo vaikystės skaitomos knygos, kelionės, edukacija, teatrai, spektakliai – tai šeima, kai žiūri ir džiaugiesi, kad taip gali būti“, - pasakoja psichologė.

V. Dikčienės teigimu, reikia suvokti, kad šiame trikampyje yra trys žmonės – ne tik paauglė, bet jos mama bei patėvis. Mama atsidūrė tarp dviejų ugnių – vyro ir dukters, o patėvis liko įsižeidęs dėl paauglės elgesio, nes mano, kad rūpinasi ja geriausiai, kaip tik gali.

„Jis sako: „Aš rūpinuosi, atlieku tėvo funkciją ir labai seniai ją atlieku, duodu viską kaip savo vaikui, net pamirštu, kad ne mano vaikas“. Tai kuris dabar labiau smurtauja?“ - klausia psichologė.

„Bet jeigu būtų įstatymas priimtas, nežinau, kaip čia viskas pasisuktų. Aš galvoju, ačiū Dievui, kad jo kol kas nėra – šiuo konkrečiu atveju“, - pridūrė V. Dikčienė.

Parlamentarė tiki, kad įstatymai gali drausminti

„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos Seimo narė O. Valiukevičiūtė antradienį įregistravo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis ne pirmą kartą Lietuvoje siekiama uždrausti bet kokį fizinį ir kitokį smurtą prieš vaikus.

Smurtu prieš vaiką, pagal O. Valiukevičiūtės siūlymą, laikoma „visos seksualinės, fizinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės“.

Pati parlamentarė sutinka, kad įstatymais itin sunku apibrėžti, kas yra psichologinė ar emocinė prievarta, bet, jos nuomone, draudžiamas turi būti bet koks smurtas. Politikės teigimu, kiekvienas įstatymas atlieka ir prevencijos funkciją – jeigu žmonės žinos, kad už tam tikrą veiką yra baudžiama, vengs neleistinai elgtis.

„Tas klausimas iš tikrųjų yra rimtas. Iš tikrųjų to įstatymo geroms šeimoms nereikia, bet viskas turėtų būti pagal protingumo kriterijų“, - svarstė parlamentarė.

„Aš negaliu įstatymo pataisa nustatyti, kad nuo trejų iki penkerių metų vaiką reikia glausti, nuo penkerių iki septynerių pradėti trupučiuką auklėti ir taip toliau. Niekas neatima iš tėvų teisės savo nuožiūra drausminti vaikus, bet tai neturi būti susiję su smurtu. Bet jeigu vaiką nuo mažens auklėsi ne bausdamas, o glausdamas, tai jokiu būdu joks paauglys tavęs neužmuš“, - pridūrė O. Valiukevičiūtė.

Klausiama, kaip, jos nuomone, reikia įrodyti psichologinį ar emocinį smurtą, parlamentarė sakė, jog tai yra atsakingų institucijų darbas, kurios paprastai aiškinasi tokius atvejus.

„Jeigu tą vaiką kepštelėsi ar papurtysi, tai žiūrint, kaip tu jį papurtysi. Jeigu prispausi ir priglausti, pasakyti „ne“, tai niekuo ir tas vaikas nesiskųs. Bet jeigu griebsi jį ir purtysi, tai bus purtymas“, - sakė „tvarkietė“.

O. Valiukevičiūtė sako, kad ir pati augindama dukrą vieną kartą yra įkrėtusi jai į kailį, bet moteris sako, kad iki šiol dėl to gailisi. Politikė pasakoja, kad jai pavyzdį rodė jos vyras, kuris niekuomet nesiėmė diržo prieš vaiką.

Ne visada pakanka pasodinti ant kėdutės pagalvoti

Du mažus berniukus auginanti Saulė (vardas pakeistas – DELFI) pasakoja, kad auklėdama savo vaikus stengiasi nebausti jų už netyčinius nusižengimus, tačiau laikosi nuomonės, jog tyčinis ir piktybiškas elgesys privalo būti baudžiamas.

„Aš stengiuosi nebausti vaikų už netyčinius prasižengimus, kai ką nors išlieja, susitepa, iš smalsumo sugadina arba supykę vienas ant kito mušasi. Tada, jei sugeba mane girdėti, paaiškinu, kad muštis negalima ir išskiriu. Tačiau pasisakau už bausmes, kai vaikai piktybiškai elgiasi tyčia. Ir ne visada tokiu atveju pakanka „pasodinti ant kėdutės pagalvoti“, - teigia moteris.

Saulė sako, kad yra paėmusi diržą trejų metukų sūnui, tačiau dvimečio berniuko taip auklėti neteko. Tuo tarpu jos sutuoktinis labiau pasitiki moralizavimais, nors Saulė išsitaria mananti, kad tokių aiškinimų poveikis nulinis.

„Šmaukštelėjau porą kartų per užpakaliuką ir pakako. Nereikėjo ilgų moralų ir aiškinimųsi. Tėčiui fizinės bausmės nepriimtinos, tad iki šiol tebesiaiškina ir moralizuoja, nors, mano nuomone, tų kalbų poveikis nulinis. Dviejų metų sūnaus bausti neteko, labai norėčiau, kad ir neprireiktų“, - sako berniukų mama.

Ar bus galima vaikus bausti?

Paauglius ir jų tėvus ilgus metus konsultuojanti psichologė V. Dikčienė psichologinio ir emocinio smurto draudimą vertina dviprasmiškai: ji teigia, kad vaikas šeimoje išties neturėtų patirti patyčių, gąsdinimo, žeminimo ar klausytis tėvų rėkimo, tačiau psichologė kelia klausimą, ar taip neišnyks bausmės, kuriomis vaikams parodoma, jog neteisingas elgesys sukelia nemalonias pasekmes.

„Sakymą vaikui, kad atiduosiu tave kaimynui ar policininkui, gal galima priskirti prie psichologinio smurto, nes vaikui tai laibai baisu. Bet gąsdinimo formų yra įvairių. Galima sakyti: jeigu tu neruoši namų darbų, tai vakare su draugais susitikti neisi. Tai irgi gąsdinimas. Tada kyla klausimas, ar tai smurtas? Ar tas smurtas daro vaikui žalą? Ir kurioje vietoje atsiranda bausmė, kaip natūrali elgesio pasekmė? Nes bausmė yra vienas iš būdų vaikui parodyti, kad jis elgiasi neteisingai, bausmės turi egzistuoti“, - teigė V. Dikčienė.

Psichologė pabrėžia, kad bausmės negali būti fizinės, tačiau, jos nuomone, tėvai gali nutarti skirti kokią nors vaikui nemalonią bausmę už netinkamą elgesį. V. Dikčienė teigia, kad daugelis vaikų įžeidžiai reaguoja, jeigu tėvai prie draugų neleidžia namuose siautėti ar uždraudžia naudotis kompiuteriu – tėvams tai atrodys, kaip būtina auklėjimo priemonė, o vaikams – kaip pažeminimas ar gąsdinimas.

„Jeigu aš vaikui sakau, kad jis yra baudžiamas, todėl dabar turės skaityti knygą, tai šitai yra bausmė ir vaikas gali sakyt: „Tu prieš mane smurtauji, aš nenoriu knygos skaityti, noriu žaisti kompiuteriu per naktį“. Arba dar geriau: „Atsivedžiau draugus į namus ir pradėjau namuose siautėti. Man dvylika metų ir pabandyk tu man ką nors padaryti – tai bus smurtas prieš mane, tu mane žemini prieš man draugus“, - galimas situacijas vardijo psichologė.

Vaikai irgi aprėkia tėvus

„Iš vienos pusės iniciatyva yra gera, nes leidžia apie tai kalbėti. Prieš dvidešimt metų mes apie tai net nekalbėjome – kas yra smurtas, kokias pasekmes jis gali duoti ir ką tai duoda vaikui, jo asmenybei. Bet iš kitos pusės, perlenkti lazdą į kitą pusę irgi negerai. Gal tada ir tėvai gali smurtaujančius vaikus paduoti į teismą?“ - pridūrė V. Dikčienė.

Pašnekovė pažymi, kad vaikas pagal apibrėžimą yra asmuo nuo gimimo iki pilnametystės, todėl pasitaiko atvejų, kai paaugliai patys labiau smurtauja prieš tėvus, nei atvirkščiai.

„Šešiolikos metų žmogus gali ateiti ir sakyti: „Motin, tu esi kiaulė, nes nepadarei man valgyti, aš tau parodysiu, iš kur kojos dygsta“. Tai ką, dabar tėvai negalės sakyti: „Brangusis, gal rinkis kitą gyvenamąją vietą?“ Tai vaikas sakys, kad jį gąsdina ir jis kvies policiją“, - teigė V. Dikčienė.

Jos nuomone, Lietuvoje įstatymais drausti ne tik fizinį, bet ir psichologinį ar emocinį smurtą yra per anksti, mat visuomenė yra pripratusi prie smurto ir ją reikia atpratinti. Pasak psichologės, visuomenę reikia šviesti, skatinti diskutuoti, tačiau įstatymai, jos nuomone, pakeičia ne viską, o riba – kur yra psichologinis smurtas, o kur tik paprasta bausmė už netinkamą elgesį – nėra aiški.

„Išnaikinti tėvų emocijas jų santykiuose su vaikais ir pasakyti, kad visada reikia kalbėti lygiu balsu ir lygiu tonu, kai vaikas spjaudo ant kaimynų, neįmanoma. Negi tokiu atveju liepsime sakyti: „Vaikeli, tu pagalvok, gal ne visai gerai darai“. Nežinau, jeigu mano vaikas spardytų kitą vaiką, tai turbūt aš jį truktelčiau atgal ir tai turbūt būtų jau fizinis smurtas“, - svarstė V. Dikčienė.

Psichologė pastebi ir tai, kad tie patys veiksmai skirtingiems vaikams sukelia nevienodas emocijas: pavyzdžiui, stipresnis riktelėjimas švelnesnės prigimties vaikui gali būti itin baisus, o kitam tėvo užbliovimas itin naudingas, nes jis tuo metu susimąstys apie savo elgesį.

V. Dikčienė teigia mananti, kad Lietuvoje prie smurto draudimo prieš vaikus turėtų būti einama laipsniškai atpratinant nuo smurto sprendžiant konfliktus, skatinant keisti elgseną. Psichologė teigia, kad savo vaikus mušę ar kitaip smurtavę tėvai vėliau dažnai gailisi dėl savo elgesio ir jiems iškyla didelių sunkumų sau atleisti.

„Mano nuomone, turi būti palaipsniui keliaujama į tai, kad vaikas turi būti saugus, iš vaiko tikrai negalima tyčiotis, jam negalima taikyti bausmių, kurios daro didžiulę žalą, bet prieš tai reikia apsibrėžti,kas yra didžiulė žala, kaip mes auginsime visuomenę link noro neskriausti? Be to, norėti neskriausti ir neskriausti yra skirtingi dalykai – aš galiu norėti nedaryti, bet iš inercijos tai darau“, - pasakojo V. Dikčienė.