Net pirmykštės gentys vadino save tikraisiais žmonėmis. Ir įvairių konfesijų atstovai stengiasi, kad tik taptų tikresni už kitų bažnyčių tikinčiuosius. Tada žmonės jaučiasi ramesni – mes esame iš tikrosios bažnyčios, o jūs esate netikri ir klystate.
Tarpukario Lietuvoje piemenys apmėtydavo akmenimis keliaujančių užsieniečių automobilius ar net autobusus. Galima tuos piemenis suprasti: mašinos buvo kažkas keista ir svetima – reikėjo apginti tikrųjų žmonių kaimo ribas, o tas akmens metimas – grynai simbolinis ritualinis veiksmas.
Ir kalėjime žmonės greitai susiskirsto į kastas. Nerašytų kalėjimo įstatymų esmė – atpažinti nesvarbius bei netikrus žmones – duchus (t.y. nerealius kaip dvasios). Atskirti juos nuo tikrųjų žmonių.
Turbūt tokios įgimtos kiekvieno žmogaus savybės yra po „išvarymo iš rojaus”. Statistinis lietuvis per LRT kas dieną mato visokią kultūrą: tai pasitelkus kraupius garsus rodoma netradicinio spektaklio reklama arba uždarytas stikliniame aptvare ir pririštas už kojos kažkoks menininkas. Menininkas atseit nori kažkur eiti, bet negali, nes jį pririšo. Tai dar viena „tikrojo žmogaus” versija.
Atrodo, kad žmonės ir žodį „kultūra” suvokia kaip mažai suprantamus elitinio meno dalykus, kuriais užsiėmę kiti, nesavi, nerealūs, beveik duchai. Kartais ir patys kultūrininkai taip mano. Tačiau ar tautos kultūra yra vien tai, apie ką šneka menininkai? Dauguma žmonių baidosi vien žodžio kultūra, nes tas žodis pateikiamas arba tragiškai dūsaujant, arba didžiai susireikšminus. O žmonių suprantamas tiesiogiai – kaip ponų pretenzija į elitiškumą.
Mes Lietuvoje turime labai aukšto lygio mokslininkų bei menininkų, bet jie dažnai yra įdomūs tik siauram žmonių ratui, jų idėjos ir išraiška neišeina iš kultūrinio geto ribų. Nes reikia tikrąją kultūrą atskirti nuo netikros…
Toks požiūris kiek nepatogus – vieniems gali įvaryti kultūrinio nevisavertiškumo kompleksą, kiti gali visai sudvasėti (t.y. galutinai tapti duchais) ir išskristi į atviras kosmopolitizmo erdves. Tačiau egzistuoja dar vienas mūsų padangėje mažai apmąstytas tautos kultūros matmuo.
Šiandieną mus domina seni, paslaptingi džiunglių miestai, tobulai pastatyti akmeniniai pastatai – daugiatoniai akmeniniai blokai taip gerai nušlifuoti ir suglausti vienas ant kito be jokio skiedinio, jog neįmanoma tarp tų blokų įsprausti peiliuko ašmenų. Dideli miestai, įvairiaspalviai audiniai, originali keramika, obsidiano ir kalnų krištolo apdirbimo technika, didelės šventyklos, akmenimis grįsti keliai, kertantys imperijos platybes, piramidės, aukojami žmonės. Visa tai sujudina vaizduotę ir kelia nuostabą – štai kur buvo kultūros lobiai!
Kiti veržiasi įsijausti į tikrąją, t. y. paslėptą nuo profaniškų vakariečių akių, toltekų ar olmekų kultūrą, medituoja, žiūrėdami į krištolinę kaukolę ir užmezga ryšį su toltekų informaciniu dvasiniu lauku…
Nukariavę Pietų Amerikos indėnų valstybes, konkistadorai rado aukso, raštų, meno, bet labai mažai prijaukintų gyvūnų rūšių. Buvo prijaukintas tik šuo, lama ir iš dalies – kalakutas. Kažin ar turėtų apie ką šnekėtis turtingas actekas ir turtingas romėnas?
Atsimenate – žąsys išgelbėjo Romą. Peršasi palyginimas – jeigu vargšai indėnai būtų rimčiau užsiėmę paukštininkyste…
Gal sugebėjimas prijaukinti gyvūnus ir išvesti naudingas veisles yra viena iš tikrosios Homo sapiens kultūros kerčių. Gal galima teigti, kad tautos kultūra matuojama ne tik pagal mergelių, kurios skaito Kafką ir groja pianinu, procentą, bet ir pagal tai, kiek tauta turi išvedusi gyvūnų veislių – gal net nacionalinių veislių?
Juk kad išvestum naują gyvūnų veislę, neužtenka genialaus įkvėpimo – reikia ne vieno žmogaus noro, pastangų, lėšų ir laiko: reikia nuslopinti nepageidaujamus ir sustiprinti norimus veislės požymius, kad kitose kartose nepasikartotų brokas. Reikia tam tikros gyvūnų veisėjų kultūros, išmanymo. O kiek reikia svajonių, nusivylimų ir meilės darbui. Ir kad tinkamų gyvūnų būtų bent keli šimtai.
Kas iš gerbiamų skaitytojų yra patriotai ir gali išvardyti Lietuvos nacionalines gyvūnų veisles? Tai ne šiaip kokių įdomių žmonių išradimai, teatro intrigos ar paskutinis mados klyksmas. Žmonės veisia tokias avių veisles, kurių vilna geriausia, ir kiaules, kurios nusipeni greičiausiai.
Bet žmogui vien praktinės naudos neužtenka, jis veisia ir nenaudingus gyvūnus – šunis, kates, dekoratyvinius paukščius, žuveles ir t.t. Pasirodo, kuo tauta kultūringesnė, tuo ji turi daugiau nenaudingų gyvūnų veislių. Palyginkime nedidelę Britaniją ir didelę Rusiją arba amžinas konkurentes Vokietiją ir Prancūziją ir pamatysime, kad šių šalių šunų veislės atspindi nacionalinio mentaliteto skirtumus.
Atrodo, šuo kaip šuo, bet reikia tik įsigilinti ir pajusite, ką jautė 19 a. vokiečių junkeris ar kariantis nulėpausius aristokratų šunis 18 a. Prancūzijos revoliucionierius. Reikia žinoti, kas yra bladhaundas, ir bus lengviau suprasti, ką jautė vergai, bėgantys iš Jamaikos plantacijų.
Net žydai, neseniai Izraelyje atkūrę savo valstybę, suspėjo užregistruoti nacionalinę šunų veislę. Ji vadinasi – Kanaano šuo. Literatūroje rašoma, kad tai geras sargas, šeimos šuo, naudojamas kariuomenėje ir policijoje. Tačiau kad ir kiek per televiziją buvo parodyta izraeliečių kariuomenės ar gelbėjimo tarnybų šunų – jie buvo panašūs į vokiečių aviganius... Tos pačios veislės, kuria būdavo pjudomi žydai koncentracijos stovyklose. Štai ką reiškia – norint sukurti mersedesą arba vokišką aviganį, reikia grožio ir racionalumo pojūčio bei aiškaus mąstymo – reikia tam tikros kultūros puoselėjimo.
Ar žinote ką nors apie Lietuvos dekoratyvinių paukščių veislę? Ar turime lietuviškų šunų veislę? Juk daugelis mūsų kultūringų žmonių pamatę didesnį šunį tegali pasakyti, kad šuo kaip veršis.