Šioje mokykloje miškininkystės besimokantis Romas Velička „Litexpo“ parodų rūmuose Studijų mugės dalyviams demonstravo miško darbininkų naudojamą techniką. Paklaustas, kaip po studijų ieškos darbo, vaikinas sakė, jog daugiausia tikisi iš praktikos.
„Dažnai taip visi darbą ir susiranda: po pusantrų metų mokslo eina praktikuotis, susipažįsta su darbdaviu ir, jei pasirodo tinkami, priima“, – sakė po vidurinės į profesinio rengimo centrą įstojęs būsimasis miškininkas.
Paklaustas, ar norėtų mokytis toliau, R. Velička sakė, kad jam rūpėtų miškininkystės studijos Aleksandro Stulginskio universitete. „Tačiau kol kas neįsivaizduoju, kaip tai būtų galima padaryti – viskas labai daug kainuoja: ir pragyvenimas, ir butas. Jei dirbtum – būtų pinigų, bet nebeturėtum laiko mokytis“, – abejonėmis dalijosi vaikinas.
Paklaustas, kokios algos tikisi pradėjęs dirbti, jaunuolis sakė, jog minimumo: „Iš pradžių niekam daugiau nesiūlo“.
Turintys pagrindinį išsilavinimą Cirkliškio dvare įsikūrusio profesinio rengimo centro gimnazijos skyriuje įgyja ir vidurinį išsilavinimą, ir pasirinktą profesiją: gali dirbti automobilių remontininkais, virėjais, apdailininkais statybininkais, kaimo turizmo organizatoriais, smulkaus verslo paslaugų tiekėjais.
Kaip DELFI teigė Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis, vienas iš ministerijos uždavinių – populiarinti profesinio mokymo įstaigas. Ypač – tarp abiturientų, nes mokyklą baigusius žmones greita ir nebrangu išmokyti profesijos.
Profesinių mokyklų atstovų teigimu, tai nėra racionalu: juk turintys pagrindinį išsilavinimą profesinėje mokykloje tuo pačiu metu įgyja ne tik profesiją, bet ir vidurinį išsilavinimą.
– Kam atidėlioti profesinę karjerą žmogui, kuris „sutvertas dirbti rankomis, o ne galva“? Kodėl manoma, jog geriau pirma baigti gimnaziją ir tik paskui stoti į profesinę mokyklą? – DELFI klausė Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento direktoriaus Sauliaus Zybarto.
– Dalis žmonių į profesines mokyklas stoja baigę universitetus, supratę, kad išmokti amato yra labai svarbu. Per paskutinį priėmimą tokių žmonių skaičius siekė 800.
Kas valstybei ekonomiškiau: po dvylikos klasių priimti žmogų mokytis į profesinę mokyklą ar po studijų universitete? Aš manau, kad logiškesnis nuoseklus kelias: mokykla, profesinis mokymas, universitetas. Jį pasirinkusieji gali jaustis ekonomiškai saugesni.
Tačiau nemažai žmonių profesines mokyklas renkasi po 8 ar 10 klasių. Ir nebūtinai prasčiausiai besimokantys.
– Mokykloms net prastai besimokančių vaikų neapsimoka paleisti į profesines mokyklas, nes su jais iškeliauja ir "krepšeliai". Profesinėse mokyklose dirbantys žmonės pastebi ne visada garbingą konkurenciją ir teigia, jog kai kurios gimnazijos neįsileidžia profesinių mokyklų prisistatyti vaikams.
– Šis stereotipas ateina iš sovietinių laikų, kai buvo atliekama mokinių selekcija: geri į vidurinę ir aukštąją, blogi į profesinę. Tačiau dabar sistema pakankamai atvira ir leidžia labai gerą išsilavinimą įgyti įvairiose mokyklose. Problema ta, kad kai tėvai projektuoja savo vaikų ateitį, jie mąsto praeities kategorijomis.
Dabar profesinis mokymas yra tikrai labai modernus ir patrauklus. Todėl viena iš užduočių - keisti požiūrį į profesinį mokymą.
Jeigu tėvai ir vaikai žinos, kad profesinės mokyklos nėra tik nemotyvuotus vaikus mokančios įstaigos, kad jos yra rimtos, normalios įstaigos, turinčios vienas naujausių, moderniausių technologijų ir infrastruktūrų, požiūris keisis.
– Kaip pasiekti, kad mokyklos neužlaikytų vaikų kurie galėtų ir norėtų mokytis profesinėse mokyklose vien dėl to, kad joms tai finansiškai naudinga?
Pavyzdžiui, profesinio mokymo įstaigose galėtų vykti bendrojo lavinimo mokinių technologijų pamokos. Aukštosios mokyklos taip pat galėtų glaudžiau bendradarbiauti su profesinėmis mokyklomis.
Vyriausybės programoje yra daug nuostatų, kurių tikslas - artinti mokyklas, o ne tolinti. Todėl, manau šia kryptimi ir bus judama.
Mokyklų konkurencija yra natūralus dalykas, tačiau mums svarbu, kad vaikai suvoktų: ir gimnazijoje, ir profesinėje mokykloje galima įgyti gerą išsilavinimą.
Mokymo įstaigos pasirinkimas yra vaikų ir tėvų sprendimas. Jei jį kas nors netinkamai veikia, tai tik stereotipai. Nemanau, kad ministerija turėtų priversti dalį vaikų eiti į profesines mokyklas - grįžtume į sovietinius laikus.
– Profesinėse mokyklose dirbantys žmonės sako, kad sprendžia ne tik mokymo, bet ir daug socialinių problemų. Ar planuojama pažangiems profesinių mokyklų mokiniams didinti stipendijas, kad už valstybės skiriamus pinigus galėtų nors kartą per dieną pavalgyti?
– Gali būti, jog į profesines mokyklas ateina daugiau žmonių iš kaimo vietovių, socialiai nesaugesnės aplinkos. Tačiau ir bendrojo lavinimo mokyklose yra tų pačių problemų ir jas reikia lygiai vienodai spręsti.
Apie tai, kad stipendijos nedidintos 20 metų yra žinoma. Vyriausybės programoje yra numatyta labai daug priemonių, kad profesinio mokymo sistema visais požiūriais kiltų į aukštesnę pakopą.
– Kada keisis požiūris į profesines mokyklas, neva čia mokosi tik blogiausi, tik negalintys ar nenorintys nieko daugiau?
– Situacija kinta, bet žmonių požiūris inertiškas. Tokios parodos, kaip ketvirtadienį atidaryta „Litexpo“ rūmuose, leidžia patiems žmonėms pamatyti su kokia įranga mokomasi profesinėse mokyklose, sužinoti, kokių kompetencijų galima įgyti ir netgi demonstruojama, kaip tai vyksta.
Tai vienas iš būdų pasakyti, jog profesinis mokymas yra aukšto lygio ir su įgyta kvalifikacija, praktika tu tikrai gausi darbą.
Pirmąją Studijų mugės dieną DELFI paeksperimentavo: profesinių mokyklų ir mokymo centrų paviljonuose sutiktų moksleivių klausė, ar domisi galimybėmis išmokti amato. Per dvi valandas nepavyko pakalbinti nė vieno, atsakiusio teigiamai. Visi minėjo stosiantys į universitetą arba kolegiją.