Istorinės paralelės
1791 metų gegužės 3 dieną Lietuvos-Lenkijos valstybė pirmoji, net pusmečiu anksčiau nei Prancūzija tarp tuometinių Europos valstybių priėmė Konstituciją, pavadintą „Valdymo įstatymu“. Deja, tai buvo viso labo nedidelės grupės entuziastų valstybininkų desperatiškas gestas iš esmės merdinčioje ir vidinio chaoso pakirstoje valstybėje. Įvairiais laikais istorikai skirtingai ir vertino atskirų to laikotarpio valstybės veikėjų vaidmenį. Aišku viena, kad net ir tokie ryškūs tuometinių reformų šalininkai kaip Potockiai ar Čartoryskiai pirmiausia galvojo ne apie visos valstybės socialinį būvį ir reformas, o tik apie pačios valdžios reformą, pirmiausia siekdami savų, vėlgi – nomenklatūrinių interesų tenkinimo. Viltį teikė nebent tai, kad didieji magnatai suvokė švietimo reformos būtinybę.
Tačiau praėjo vos ketveri metai nuo Konstitucijos priėmimo ir Žečpospolitą it pyragą pasidalino godžios kaimynės: imperatorė Jekaterinos II valdoma Rusija, Habsburgų Austrija ir Prūsija. Tai buvo tragiška šimtmetį trukusios valstybės dramos atomazga. Valstybę draskė vidiniai konfliktai – įtakos sferomis nepasidalijantys bajorai ir abiejų kraštų didikų grupuotės, pasinaudojusios silpna monarcho valdžia. Tarp jų buvo ir vadinamosios Targovicos konfederacijos šalininkai, kurie, tenkindami savo klano interesus, Rusijai tarsi ant padėklo nešė valstybės nepriklausomybę.
Drįsčiau priminti paralelę apie konstitucijas. Juk bebaigiantis kadenciją Seimas Europos Sąjungos Konstituciją taip pat suskubo ratifikuoti pirmasis Europoje, net nebandęs atsiklausti savo Tautos valios... XIX – XX a. sandūroje lietuvių tautinį sąjūdį žadino inteligentija. Jos dauguma vis tik buvo kilusi iš valstiečių ir net per keturis spaudos draudimo dešimtmečius išsaugojusi lietuvybės šaknis. Paklausite – o kaip elitas? O elitas, bajorija ir vėl elgėsi nomenklatūriškai, taip kaip patogiau ir šilčiau...
Nepriklausomybė ir socialdemokratai
Demokratiniai procesai buvo sustabdyti, Tauta nuo valstybės valdymo nušalinta, apie pilietinę visuomenę tąsyk nepostringauta ir pilietinės visuomenės institutai nebuvo steigiami. Tad ar ne ta pati nomenklatūra 1940 m. vėl atvedė Lietuvos Valstybę į nepasotinamos rytų kaimynės nasrus? Tąsyk buvo vėl per vėlai susigriebta, nes tuoj pat buvo paleista stalininio–bolševikinio genocido mašina, negailėjusi nieko: sovietinis Gulagas plačiai atvėrė vartus...
Kas neaišku Prezidentui?
Beje, dabartinis Rusijos prezidentas tam pačiam Josifui Stalinui (nuo kurio, kaip žinia, skaudžiai nukentėjo ir pati Rusija) šiemet gegužės 9-ąją Maskvoje žinomų iškilmių proga ketina atidengti naują paminklą. Tuo tarpu mūsų Prezidentui vis dar neaišku, vykti ar nevykti į tas iškilmes, juk pats Vladimiras Putinas kviečia... Štai čia kyla retorinis klausimas: ar mes vis dar turime tikrą Prezidentą? Tikėsime, kad taip, tačiau Prezidentui Valdui Adamkui atostogaujant Meksikoje, pati prezidento institucija funkcionuoja dar negirdėtu būdu - ...paštu. Valstybinės svarbos dokumentus Prezidento kanceliarija siuntinėja Valstybės vadovui pasirašyti į Meksiką greituoju kurjerių paštu. Atrodo, kad Prezidentas su savo patarėjų komanda „užmiršo“ Konstitucijos 89 straipsnio 2-oje dalyje įtvirtintą normą, teigiančia, kad į užsienį laikinai išvykusį prezidentą pavaduoja Seimo pirmininkas. Na, bet vis galime save nuraminti, kad turime bent paštu veikiantį Valstybės vadovą ir Vyriausiąjį kariuomenės vadą...
Dabartinių socialdemokratų chameleoniškumas
Bet grįžkime į netolimą praeitį. 1988 –ųjų rudenį, minint Molotovo-Ribentroppo pakto slaptuosius protokolus, Lietuvos laisvės lygos ir Sąjūdžio suburtą mitingą Katedros aikštėje tuometinės LKP nomenklatūros iniciatyva išvaikė OMON‘as, ginkluotas guminėmis lazdomis. Nors mitingą išvaikė, tačiau LKP nomenklatūra moraliai pralaimėjo. Bet tuo pačiu ji sugebėjo susiorientuoti pakitusioje situacijoje ir pergrupuoti savo jėgas. Į forpostą ji išleido tuometinį LKP CK sekretorių ir dabartinį Premjerą A.M. Brazauską.
Po to nomenklatūra dar ne sykį it chameleonas keitė savo pavadinimus ir įvaizdį. Nuo Maskvos atsiskyrusi ir savarankiška tapusi LKP, kiek vėliau tapo Demokratine darbo partija, tokia ji atidardėjo iki 2000-jų Seimo rinkimų. O 2000 m. Lietuvoje jau visiškai realiai dvelkė europietiški aromatai. Tačiau LDDP patekti į Europą nebuvo lengva, mat iš paskos vilkosi senoji TSKP nomenklatūrinė uodega. Bet štai buvo sugalvotas genialus „verslo planas“ – 2000 metų rinkimuose socialdemokratams koalicijoje skirtas vietas LDDP „iškeitė“ į LSDP iškabą, savo ruožtu socialdemokratinės vertybės buvo iškeistos į nomenklatūrines kėdes Seime ir kitur. Nomenklatūra plūstelėjo į LSDP gretas, „sandoris“ įvyko 2001 m. sausio 27. Tąkart aktyviausias „sandorio“ LSDP vadybininkas buvo Vytenis Andriukaitis, kurį toji pati nomenklatūra dėl korupcijos skandalo praėjusią vasarą ta pati nomenklatūra paprasčiausiai išspyrė, kaip atlikusį savo funkciją. Nomenklatūrai plačiai atsivėrė kelias į Europą ir Socinterną...
Nomenklatūrinis užkratas
Kodėl nomenklatūra vėl suaktyvėjo būtent dabar, kai Lietuva jau tapo ES nare? Paaiškinti galima daug paprasčiau. Į Lietuvą ateina Europos pinigai...
Tad kas iš tikrųjų ta nomenklatūra? Šį visuomenės tarpsluoksnį būtų galima palyginti su kompiuterijos pasaulyje dabar madingomis sampratomis – „spamais“, „wormsais“, „adwarais“ ir kitais elektroniniais kenkėjais, įvairiausiais pavidalais prasiskverbė į kompiuterį.
Nomenklatūrinis užkratas, kaip rodo mūsų istorija, egzistavo jau seniai, tačiau komunistinė totalitarinė sistema sukūrė idealias sąlygas šiam štamui užaugti iki gigantiškų dydžių. Baisiausia tai, kad nomenklatūra kaip galingas parazitas dabar graužia visuomenę ir valstybę iš vidaus.
Ryškiausias ir tiesiog klasikinis pavyzdys – 2004 m. Seimo rinkimai. Sausio 27 –ąją paskelbta Mokesčių inspekcijos informacija apie išrinktųjų seimūnų ir didžiųjų („tradicinių“) partijų rinkimines išlaidas ir besaikius finansinius pažeidimus iškalbingai patvirtina trilerio „Vsio zakonno“ versiją. Nomenklatūra dar kartą transformavosi, užaugindama naują metastazę – Darbo partiją. Ko verti šios partijos lyderiai, akivaizdžiausiai byloja „vargšo“ oligarcho Antano Boso pavyzdys, kuriam žūtbūt prireikė nemokamo būsto Seimo viešbutyje, šįsyk tikrai – „zakonno“. Reikėų kalbėti apie moralines vertybes ir panašiai, bet jau net liežuvis nesiverčia...
Politinio elito moralė
Kokia morale ir vertybėmis vadovaujasi dabarties politinis elitas? Tai tiesiai į ekraną išpyškino Algirdo Mykolo Brazausko partietis Bronius Bradauskas. Paprasta ir „geniali“ sentencija – Seime turi būti tik turtingieji. Tiesa, po kelių dienų „socdemas“ savo kolegų (bet ne visų valstybės piliečių) atsiprašė, tačiau žodis – ne žvirblis... Po tokių sentencijų nebelieka jokių iliuzijų. Mūsų demokratija ir „laisvi“ rinkimai viso labo tėra tik fikcija ir nomenklatūrinis spektaklis, perkamas už pinigus, tarp jų ir mokesčių mokėtojų. Tai spektaklis tautai, kuriai reikiamu momentu pabarstoma nemokamų ledų ar įpilama nemokamo alaus. Deja, besigardžiuojantieji nemokamu alumi nesupranta (ir bijau, kad niekad nebesupras), kad už tai jiems reikės sumokėti arba atidirbti vėliau dešimteriopai tai pačiai nomenklatūrai...