Gruzijai integruojantis į europines struktūras nuošalyje nelieka ir Lietuva, kuri Pietų Kaukazo regioną įvardijo kaip vieną iš savo užsienio politikos prioritetų. Šalies diplomatai pasiruošę pasidalyti Lietuvos integracijos į NATO ir ES patirtimi, konsultuoti kolegas iš Gruzijos, kaip efektyviau vykdyti ekonomines reformas.
Ryžto integruotis į Vakarus netrūksta ir patiems gruzinams. Tai ypač akivaizdu pažvelgus į aukščiausius postus Gruzijoje užimančių asmenų biografijas.
Prezidentas Michailas Saakašvilis, teisininko išsilavinimą įgijęs Jungtinėse Valstijose, yra dirbęs Niujorke bei kurį laiką gyvenęs Prancūzijoje, kur vedė olandę. Užsienio reikalų ministrė S. Zurabišvili, kilusi iš gruzinų emigrantų šeimos, iki 2003 metų ėjo Prancūzijos ambasadorės Tbilisyje pareigas.
Vienas iš kozirių, padedančių Gruzijai greičiau integruotis į europines struktūras, tai pačių vakarų valstybių interesai. Jos siekia užvaldyti Kaspijos jūros baseine esančius gamtinių išteklių klodus. JAV energetinis sektorius yra labai priklausomas nuo iš Viduriniųjų Rytų importuojamos naftos. Tuo tarpu ES šalys narės - nuo rusiškų dujų tiekimo.
JAV ir ES siekia sumažinti šią priklausomybę, todėl bendromis pastangomis rėmė naftotiekio bei dujotiekio nuo Azerbaidžano per Gruziją iki Turkijos statybą.
Taip apeinant Rusijos teritoriją panaikintas iki šiol Maskvos valdytas dujų ir naftos tranzito monopolis bei pažabotas Rusijos energetinės diplomatijos įrankis. Vis dėlto, Kremliaus rankose liko nemažai svertų, galinčių sustabdyti sėkmingą Gruzijos integraciją į Vakarus.
Norėdama paveikti Gruziją, Rusija gali eskaluoti išcentrines šios Kaukazo valstybės jėgas. Gruzija jau dešimtmetį kenčia nuo pilietinių ir etninių karų pasekmių. Šiandien Gruzijos regionai Abchazija ir Pietų Osetija nepripažįsta oficialios Tbilisio valdžios. Minėti regionai skelbia norį prisijungti prie Rusijos. Maskva nevengia aštrinti padėties bei Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojams kone masiškai suteikinėti Rusijos pilietybę.
Taip tarsi prevenciškai užbėgama galimam problemos išsprendimui karinėmis priemonėmis. Gruzijos kariškiams bandant separatistinius regionus ginklo pagalba priversti paklusti oficialiajam Tbilisiui, Rusija, pasinaudodama savo piliečių gynimo idėja, gali įsitraukti į tokį konfliktą.
Suvokdama tai, Gruzijos valdžia siekia susigrąžinti tuos regionus taikiu būdu. Tbilisiui svarbiausia įgyvendinti ekonomines reformas, kad šios ženkliai pagerintų šalies gyventojų gerovę, o Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenantys žmonės su pavydu imtų žvalgytis į Gruzijos pusę. Kiltų nepasitenkinimas esama padėtimi, o abchazai ir osetinai patys nutartų grįžti į Tbilisio pavaldumą. Be to, toks šalies būdas stipriai apkarpo Maskvos galimybes kištis į Gruzijos vidaus reikalus.
Deja, Kremliaus rankose išlieka dar vienas svertas prispausti gruzinus. Nepavykus padaryti to tiesiogiai, padaryti tai netiesiogiai. Tereikia sukelti neramumą vienoje iš Pietų Kaukazo valstybių, o tai sukels grandininę reakciją kitose regiono šalyse. Silpnoji grandis Pietų Kaukaze yra Armėnija.
Šalis neturi jokių gamtinių išteklių, o ir santykiai su kaimynais nėra patys geriausi. Istorinė armėnų patirtis lemia, kad jie yra linkę savo ateitį sieti su Maskva bei nepasikliauti savo kaimynais. Armėnijos integracija į Vakarus galima tik šaliai bendradarbiaujant su narystės ES siekiančia Turkija. Tačiau šalių bendradarbiavimui trukdo armėnų genocido dėmė. Iki Pirmojo pasaulinio karo keli milijonai armėnų gyveno dabartinės Turkijos teritorijoje. Tačiau krikščionys armėnai buvo įtarinėjami nelojalumu Turkijai, todėl Pirmojo pasaulinio karo metu šalyje buvo išžudyta apie 1,5 mln. armėnų, o 600 tūkst. teko bėgti iš namų. Rytinėje Turkijos dalyje ištisi tušti kaimai, armėnų vienuolynai ir bažnyčios, tačiau eiliniam žmogui patekti į šią teritoriją griežtai draudžiama. Ankara iki šiol nepripažįsta genocido fakto. Be to, po Pirmojo pasaulinio karo Ankara trukdė Armėnijos valstybės įsikūrimui.
Nesutaria Armėnija ir su kaimyniniu Azerbaidžanu. Šalims iki šiol nepavyko išspręsti tarpusavio nesutarimų. Situacijai pagerėti ypač trukdo politinė įtampa, susijusi su Kalnų Karabacho likimu. Per 1992-1994 metų kovas Azerbaidžanas prarado 20 proc. teritorijos. Be to, keli šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti tapti pabėgėliais savo pačių šalyje. Dabar Kalnų Karabachas yra valdomas armėnų, nors jokios taikos sutarties šalys taip ir nepasirašė. Nors Azerbaidžanas turi bendrą sieną su Armėnija, tačiau šiandien paprastam žmogui ji neįveikiama.
Turint visą tai galvoje, tereikia Rusijai vėl įvelti Azerbaidžaną į ginkluotą konfliktą su Armėnija ir stabilumo regione neliks, o tai bus didžiulės kliūtys Gruzijos integravimosi į Vakarų struktūras kelyje.
Nuramina tik tai, kad ankstesnis Kremliaus bandymas įžiebti nesantaiką žlugo. Po "Rožių revoliucijos" Maskva bandė kaitinti aistras tarp Tbilisio ir autonominės Adžarijos srities. Nesantaikos pamatu turėjo tapti religija: dauguma gruzinų yra krikščionys, tuo tarpu Adžarijoje didžiausia gyventojų dalis - musulmonai. Vis dėlto separatizmo jėgos Adžarijoje patyrė visišką fiasko, o Maskvos klausęs Adžarijos vadovas Aslanas Abašidzė neteko savo posto.