Kaip mes, psichoterapeutai, susipažįstame su sūnelių mamytėmis? Ogi labai paprastai. Jos pačios ateina. Paskambina ir pareiškia, kad nori atvykti dėl sūnaus. Arba su sūnumi. Atvykusios kalba taip: ”mes turime problemų su mokslais”. Arba “mes šlapinamės į lovą”. Kartais - “mes turime problemų su mergina”. Šis ”mes”- reiškia, kad mamytė nuoširdžiai, visiškai neturėdama jokių kėslų, sieja savo gyvenimą su sūnaus gyvenimu. Ir daro tai be jokios gėdos, nes “savo gyvenimą aš atidaviau vaikams” iki šiol skamba labai oriai. Bent jau Lietuvoje, kuri vėliau už Vakarus įžengė į feminizmą.

Ilgiau kalbantis su mamyte, o ypač su jos sūnumi, paaiškėja, kad juos riša dviprasmiški santykiai. Dažnai pro juos, tarsi pro šilką, aiškiai prasišviečia švelnus erotizmas. Nuo mažens ir iki mokyklos toks berniukas yra guldomas su mama į vieną lovą, ji prašo jo padėti atsegti liemenėlę, besimaudydama kviečia atsinešti į vonią rankšluostį, ilgai ir įkyriai apiplovinėja jo išangę ir varpą. Kartais ji gundančiai koketuoja su juo, bet išoriškai viskas yra labai nekalta .

Pavadinus šiuo santykius kraujomaišiškais jūs sulauksite audringo protesto. Visa tai - Froido nesąmonė, iš tiesų ji tiesiog jaučia sūnui gilų motinišką ryšį. O seksualumas jai iš viso svetimas. Ji iš viso frigidiška. Jai labiau už kūną rūpi dvasia. Ir tai, kad jos berniukui, kol jis mažas, šalia mamytės dažnai būna erekcijos, kad jis paslapčia bučiuoja jos apatinius, aiškiai pavyduliauja svetimiems dėdėms ir nemėgsta tėvelio, duodamas “problemos “ pavadinimas. Atsargiai klausiama “ar tai normalu?” “Kokia jo problema, daktare?”

Aha, normalu, tai vadinasi Edipine vystymosi faze, tačiau palaikyti tai - ne visai normalu.

Žinoma, toks nežodinis gundymas ir žodinis erotizmo pasmerkimas veikia stipriau, nei veiktų atvira kraujomaiša. Jūs gal žiūrėjote tokį seną Triuffo filmą, kuriame sūnus pasimyli su savo išgėrusia motina, ir po to jie sąžiningai nutaria, kad tai tiesiog liks jų paslaptim? Jie čia viską padarė atvirai. O kada vaiko gundymas ir vyksta, ir yra neigiamas? Arba kai tave motina ir tėvas apkaltina tuo, ką patys ir išprovokuoja? Tada berniukui prasideda neurotinis konfliktas. Ir vieną gražią dieną jis virsta simptomais: vėmimu, skausmais, svaiguliu ar naktiniu kalbėjimu. Nes situacija, kada suaugusiojo žodžiai prieštarauja jo elgesiui, sukelia vaikui pyktį, pyktis sukelia kaltę, o jei apie pyktį ir kaltę net negalima kalbėti, atsiranda pagrindas psichozei. Štai kodėl psichoterapija tokiais atvejais labai paprasta – išsikalbėti - duoda vaikui tokį gerą efektą.

Tačiau grįžkime prie mamytės. Jai psichoterapija irgi reikalinga. Nes ji nesąmoningai ir be jokių ketinimų tampa tokia prieštaringa persona savo sūnui.

Tam, kad iš moters pasidarytų mamytė, reikia tik tiek , kad ji pastotų. Kad tai būtų sūnaus motina, reikia tik tiek, kad jai gimtų sūnus. O tam, kad atsirastų būsima sūnelio mamytė, reikalingas emocinis pagrindas. Geriausias pagrindas – kaltės jausmas prieš vaiką. Ne toks geras, bet vis dėlto pagrindas - vienatvės baimė. Ir, pagaliau, visada tinkamas pagrindas - santykių su vyru atšalimas.

Kaip gali atsirasti kaltė prieš vaiką? Tarkime, vaikas nebuvo labai norimas, motina vaikščiojo mąstydama apie abortą, o po to vis dėlto ryžosi gimdyti.

Arba ji norėjo mergaitės, o gimė berniukas. Arba jis pagimdytas nuo nekenčiamo vyro apgaviko ir labai į jį panašus. Arba jis labai sirgo vaikystėje, nes buvo peršaldytas, numestas ant grindų, laiku nepamaitintas, uždusdavo, rėkdavo, nuolat būdavo išbertas ir t.t.

Taigi pagrindas jaustis kaltai yra puikus - vaikui buvo netyčia pakenkta, jis kėlė motinai nepatogumą arba net slaptą antipatiją. Juk gali vaikas kelti antipatiją ir nepatogumą? Gali, ir dar kaip. Kiti vaikai savo riksmais motiną iš proto išvaro. Tačiau tokie jausmai nekelia motinoms kaltės jausmo tik žemame visuomenės sluoksnyje. O vidurinės klasės motina gyvena su moterišku žurnalu ir Lazarevo knyga. Ten nurodoma, kad pykti yra blogai net mintyse, o normali mama - tai švelniai besišypsanti madona, kuriai angeliško veido vaikutis šaukia “megztukas toks švelnus!” Todėl bet koks nukrypimas nuo šio angeliško idealo sukelia kaltės jausmą ir išvadą: esu bloga motina.

Vienatvės baimė motinos gyvenime užima logišką vietą. Jei aš esu tokia bloga, tai kam gi aš reikalinga? Matyt, man teks pragyventi gyvenimą siaubingoje šaltoje vienatvėje. Ir kas, jei ne vaikas, sušildys mane, pradžiugins ir suteiks meilės?

Lygiagrečiai komplikuojasi santykiai su vyru, jei jis yra. Tas, į ką turėtų būti nukreiptas motinos meilė, iš principo ir gelbsti kiekvieną berniuką nuo šio kraujomaišiško ar perdėtai stipraus ryšio su mama. Pats tėvelio buvimas - sūnaus išgelbėjimas. O jei jis nustumtas nuo motinos, aiškiai bevelijančios “dvasiškai” bendrauti su sūnumi?

Tada vyrui kyla pavydas, apie kurį kalbėti negalima. Pyktis, kurio net įvardinti neišeina. Kuris vyras yra tiesiai sakęs savo žmonai: ”aš tavęs pavyduliauju sūnui?” O pyktis ir pavydas, apie kuriuos kalbėti negalima, sukuria vyrui pagrindą nerimauti. Jam prasideda depresija, hipertoninės ligos ir užgėrimai. Kas neleidžia jam pilnaverčiai mylėti ir mylėtis su žmona. O tai jai smūgis.

Matote: jai ir vėl negerai. Iš vidaus - kaltė ir vienatvės baimė, iš išorės- atšalę santykiai su vyru. Ką jai daryti ?

Ji daro tai, ką pradėjo: didina meilės chimerą, stengiasi kuo labiau atsiduoti pilnamečiui sūnui, su ašaromis klausinėja jo vakarais, kada jis grįš, tikrina, kas jo draugai, duoda pinigų pramogoms, nemiega, kai jis ilgai negrįžta, rūpinasi jo pažymiais, darbu ir išsilavinimu labiau nei jis pats. Ji negali elgtis kitaip būtent dėl to, kad pati įtraukė save į šį uždarą ratą, kuriame nėra vietos atvirai išraiškai. Bet juk ji nieko nesuvokia?

Taip, kraujomaišiški jausmai nuo suvokimo yra ginami, bet kaltės jausmas vis vien lieka. O vieną dieną ateina ir gražus prašviesėjimas. Su ašaromis ir stipriu emociniu išgyvenimu. Geriau, jei jis įvyksta psichoterapeuto kabinete, bet dažniau būna po audringo pokalbio su išlaisvėjusiu sūnumi. Ką? Aš, besiaukojanti dvasinga Motina - viso labo netinkamą objektą sau radusi moteris?!!! Aš neleidžiu jam turėti savo gyvenimo? Mano meilė jį dusina? Aš - tokia kaip visos?!! Jai pasidaro taip pikta ir skaudu, kad kyla isterika. O sūnui užeina kaltės paroksizmas. Ar jūs supratote, kodėl psichoterapeutų kai kas privengia?

“Tiesa tave išlaisvins, bet prieš tai tave sumenkins”. (J. Davis)

Ir štai prasideda naujas etapas sūnelio mamytės gyvenime. Sūnelis vis dėlto kažkaip įsigudrina suvyriškėti. Kodėl? - visi stebisi. Jis nebenori būti “mes su mama” ir apgina savo “aš”. Žinoma, tapęs ”blogu berniuku” ir į skaudinęs mamą. Tačiau tai įvyksta ir turi įvykti - kai virkštelė kerpama, visada skauda. Ir tada atsiranda du žmonės - sūnus, o ne sūnelis, ir motina, o ne mamytė.

Motina būti liūdniau, nei mamyte. Ir kaltė, ir vienatvė, ir santykiai tarsi atsigula ant jos vienos pečių. Ir jai reikia mokytis su tuo gyventi. Po truputį mokytis nesiaukoti. Prisiminti savo talentus ir nerealizuotus polinkius. Žingsnis po žingsnio atgaivinti savo apleistą erotinį gyvenimą, savo jaunystės svajones ir šiuolaikines galimybes. Prasideda gyvenimas, kurio daug kas bijo, bet kurį mes ir vadiname laisve ir pasirinkimu.

Bet tai jau kita istorija - apie motiną, kuri prisimena, kad yra moteris. Tegul ji ja tampa. Kaip sako rusai, “tuda jei i doroga”.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją