Dėl pirmojo referendumo rezultatų tartum ir neabejojama. Ispanijoje visuomenės nuomonė palanki ES chartijai, nors Ispanijos vyriausybei ir nepavyko susiderėti dėl savo šalies svaresnio atstovavimo balsuojant dėl priimamų sprendimų 25 valstybių draugėje.

Referendumo kampanija gal kiek vienpusiška, bet visur kabo plakatai, raginantys ispanus ateiti balsuoti. Kiekvienas pirkęs sekmadienio laikraštį nemokamai gavo ir ES Konstitucijos tekstą. Referendumą reklamuoja net popžvaigždės, raginama futbolo rungtynėse, ginčijamasi Ispanijos televizijos laidose.

Kontrastas su Didžiąja Britanija - didžiulis. Nors britai garsėja savo abejingumu Europos reikalams, mėginimų ar pastangų supažindinti juos su ES Konstitucija ir jos reikalingumu beveik nėra.

Pagal pastarąją "Eurobarometer" apklausą tik Kipre žmonės mažiau žino apie Konstituciją: nieko nežinančių apie ją britų yra apie 50 procentų, o Kipro gyventojų - net 65 procentai; 44 procentai britų sakė girdėję apie ją, bet žiną nedaug ir tik 6 procentai žiną, kas joje parašyta.

Esama tiesioginės koreliacijos tarp nežinojimo ir nepritarimo ES sutarčiai. Tik Didžiojoje Britanijoje priešininkų yra daugiau negu šalininkų (20 proc. "už", 30 proc. "prieš"). Europos Sąjungos vidurkis yra toks: 49 proc. "už", 16 proc. "prieš".

Taigi britai, ko gero, balsuos "prieš" ne tiek dėl priešiškumo, kiek dėl nežinojimo. Britų vyriausybės pareigūnams būtų malonu, kad tokių šalių būtų daugiau; jie tikisi, kad tarsiančių daugiau "ne" gal bus Lenkijoje ar Čekijoje, bet, atrodo, Didžioji Britanija liks vieniša šiame maratone - pralaimėdama santykiu 24:1.

Manoma, kad britų priešiškumas ES sutarčiai kyla dėl nuomonės, jog ES kelia grėsmę Didžiosios Britanijos suverenumui. Britai net nenori girdėti paaiškinimų, kad ES sutartyje aiškiai atskiriama nacionalinė ir ES kompetencija ir net sustiprinama nacionalinių parlamentų galia.

Britai kalba apie "Europos kariuomenę", nors tokios ir nėra, apie "Europos supervalstybę", nors nieko panašaus nėra nė iš tolo.

Problema ir ta, kad pati britų vyriausybė nesistengia intensyvinti informacijos kampanijos; artėjant visuotiniams rinkimams ji net nenori, kad ES tema būtų minima. Ji norėtų, kad ES sutartis tik suteiktų jai teisę vetuoti mokesčių, gynybos, užsienio politikos sprendimus, o siekius stiprinti ES galias per Europos Parlamentą ji linkusi menkinti.

Ir ES šalininkai, ir kritikai pripažįsta, kad visa britų žiniasklaida nesistengia tinkamai informuoti šalies piliečių apie ES reikalus. Europos Sąjunga rodoma kaip užsienio kovos laukas, kuriame britų ministrai arba laimi, arba pralaimi - kaip būna dešiniųjų ir kairiųjų santykiuose. Proceso sudėtingumas paprasčiausiai ignoruojamas, net nemėginama jo aiškinti, rašo Quentinas Peelas.

Jei britai kitais metais dėl chromiško nežinojimo tikrai nežada dalyvauti referendume, reikėtų pasimokyti iš Airijos ir įsteigti Nacionalinį forumą, kuriame racionaliai ir viešai būtų išnagrinėti visi "už" ir "prieš" apie ES Konstituciją. Tokiame forume, transliuojamame per televiziją, radiją, nušviečiamą spaudoje, dalyvautų ne tik šalininkai ir priešininkai, bet ir specialistai: analitikai, politologai.

Tokiam svarstymui įsibėgėti reikia ne vieno mėnesio, negalima palikti paskutinėms savaitėms. Būtina pralaužti tylų sąmokslą, mano Quentinas Peelas.

Priešininkai juk gali sakyti, kad bet kuris ES Konstitucijos aiškinimas jau agituotų už ją. Britų vyriausybė gal panorės apsiriboti tik sava propagandos kampanija. Tada būtų paprasčiausiai paniekinti informuotumu pagrįsti demokratiniai procesai; tada vienintelis laimėtojas būtų nežinojimas, teigia straipsnio autorius.