Jeigu mes nekalbėtumėme, viskas būtų aišku. Gyvūnų seksualiniame gyvenime žodžių iš vis nėra. O yra tik veiksmas. Šiame veiksme harmoningai dera ir meilės šokiai, ir patinų turnyrai, ir sueitis, ir vėlesnė šeimyninė ištikimybė - jei tai, aišku, nebuvo niekieno niekšas dryžuotas katinas.

Patinai dažniausiai už pateles kiek aktyvesni, jie ir santykius dažniau aiškinasi, ir kopuliacinius judesius aktyviau atlieka, o patelės labiau linkusios savo žvilgsniais, garsais, kvapais vilioti. Nors, kita vertus, žiogų, papūgų ir lakštingalų tarpe iš visų jėgų būtent patinai stengiasi: ir čirškėjimu, ir ryškiomis plunksnomis, ir už širdies griebiančiomis giesmėmis. Tačiau tarkime taip: patelė- tai viliojanti terpė, patinas- tai ją užpildyti siekiantis turinys.

Prasidėjo tai, matyt, nuo to laiko, kai gamta sukūrė dvi lytis, lytiškai besidauginančias, apdovanojo vieną iš lyčių varpa ar kažkuo į ją panašiu, o kitą- vagina ar jos analogu. Pirmai lyčiai buvo paskirtas didesnis agresyvumas, pasiruošimas konkuruoti su kitais ir skverbtis gilyn, o kitai - didesnis pasyvumas, pasiruošimas priimti į save, nešioti savyje ir rūpintis palikuoniais.

Palikuonių klausimas čia, matyt, ypač svarbus. Kokiu transportu, jūsų manymu, geriau važinėti mažiems gležniems padarėliams - metaliniu tanku, dardenančiu vieškeliu, ar minkštu šienu išklota ežere plūduriuojančia valtele? Tankas - tai patinas. Valtelė - patelė. Manau, tas gali tikti ir vyrams su moterimis.

Tiesa, toks suskirstymas visiškai nereiškė, kad visi patinai - tai tik tankai, o visos patelės - tai taikios valtelės. Pažiūrėtumėt jūs, kaip tingiai elgiasi gamtoje liūtai, kaip jie bijo savo patelių ir kaip nenoriai eina į medžioklę. Pažiūrėtumėt jūs, kokiomis agresyviomis tampa liūtės, kai kas nors grasina jų vaikams, ir kaip grėsmingai moka jos sutvarkyti savo vyrus...

Prisiminkime ir tai, kad priimančioji terpė – vagina - ne tik gali priimti, bet gali ir imti, godžiai apžiodama varpą lytinio akto metu. Ji tarsi čiulpia vyrišką sėklą orgazmo metu, tapdama labai aktyvai ir kryptinga. O kas orgazmo metu iš tiesų nepaima, o atiduoda – vyras ar moteris - atspėkite pačios. Ir kam čia sako: jis ima, o ji jam duoda? Juk lytinio akto pabaigoje būna atvirkščiai.

Tačiau mes - ne gyvūnai, o vyrai ir moterys. Mes pirmi gamtoje ėmėme kalbėti, mąstyti ir viską vadinti vardais. O vardai turi tokią keistą savybę: jie ne jungia, o išskiria įvairius dalykus. Taip mes kalboje atskyrėme meilę nuo agresijos. Ir taip save įtikinome keistai, kad jei čia du skirtingi žodžiai, tai ir reiškiniai už jų stovi skirtingi. Kad agresija - tai jau tik agresija. Vyriškas pradas. O meilė - tai jau meilė. Moteriškas pradas. Ir kad galima kitam žmogui reikšti tik arba vieną, arba tik kitą. Ir kad jie neva prieštarauja vienas kitam.

Mūsų agresijos žodynas karingas: paimti jėga, užvaldyti, įsiskverbti, išdulkinti, priversti, padaryti ją, užimti tvirtovę.

Meilės žodynas gi švelnus ir kastruotas: švelnumas, pakantumas, ilgesys, atsiduoti, nusileisti jam, įsileisti, leistis.

Atsirado netgi priešpastatymas: vyrai – agresyvūs ir todėl blogi. Tačiau būtent tokie vyrai ir yra tikri. Mergaitės įsimyli “blogiukus”, o kitokie vyrai – nevyriški, gėjai, skudurai, mamytės sūneliai.

Moterys - mylinčios, ir todėl geros. Jos silpnos ir gležnos, tačiau būtent tokios moterys ir yra tikros. O kitokios - vyriškos, karingos, vyrų baubas, amazonės, “bobos su kiaušais”.

Atsirado dar viena komplikacija – bijodami prarasti “tikro” vyro statusą, vyrai ėmė kruopščiai vengti bet kokių švelnumo, jausmų, supratingumo ir meilės pasireiškimų. Berniukai ėmė bijoti apsikabinti su tėčiais, o tėčiai ėmė šalintis sūnų. Ilgalaikis jausmų bijojimas ėmė virsti žalingais įpročiais - alkoholizacija, kurios metu aš už save neatsakau, nes girtas, todėl tik girtas ir leidžiu sau glėbesčiuotis su kitais vyrais. O didžiausiu vyrų pomėgiu tapo kruvinas sportas bei koviniai filmai.

Moterų vyrai ėmė bijoti. Ir toks Froido pacientas Šreberis prisipažino didžiajam analitikui: bijo jis, kad susigundys ir sieks tapti moterimi - ir patirs jis, tapęs moterimi, kažkokią jam baisią ir nesuvokiamą moterišką palaimą - visišką atsidavimą, ištirpimą ir begalinį pasyvų pasitenkinimą- moterišką orgazmą. Į ką rimtas Froidas atsakė, kad tai jo pasąmoningo susitapatinimo su mama rezultatas.

Moterys ėmė bijoti išgąsdinti vyrus savo seksualinėmis pretenzijomis, išmoko vengti pirmos rodyti susidomėjimą ir iniciatyvą, prisirinko visokių nuolankumo, įsiteikinėjimų ir gudravimų stereotipų, kuriuos ėmė vadinti “moteriškos gudrybės”. Ilgalaikis savo aktyvių impulsų slopinimas virto depresijomis ir psichosomatiniais skausmais. O didžiausiais moterų pomėgiais tapo romantiniai serialai, pasiplepėjimai bei rūpinimasis interjeru. Aktyvus lytinis gyvenimas keičiant partnerius moterims tapo įmanomas tik sunkaus girtumo būsenoje. Nes tada aš būnu girta ir už save neatsakau. Ir ėmė moterys, suvaržytos ir įbaugintos pačiomis savimi, pavydėti vyrams jų galimybių, agresyvumo ir jėgos. Ką rimti psichoanalitikai pavadino pasąmoningu “pavydu peniui”.

Ir visa tai tik dėl žodžių?

Ne, ne tik, bet daugiausiai dėl jų. Nes žodis žeidžia stipriau, nei veiksmas. Ir netgi koviniuose filmuose mums nerodo, kaip žeidžia žmogų žodis, o prirodo begales kruvinų muštynių. Tausoja mūsų nervus. Negąsdina- dešimt smūgių su koja ir trykštantis kraujas - ne taip baisu, kaip, tarkime, baisu būtų vienas ištartas žodis, adresuotas vyrui iš “p” raidės. Ir moteriai vyriškas kaltinimas grubiu balsu per daug rėžtų ausį. Nerodo mums tokių dalykų. Gaili mūsų. Nes žino, kas realybėje baisiau.

Ką mums daryti?

Pabandykime padaryti neįmanomą dalyką ir pamiršti žodžius. Prisiminkime kokį nors realų seksualinį patyrimą, o jei kas nors iš internautų jau daug metų turėjo tik virtualinį seksualinį patyrimą, tai prisiminkime kokį nors ispanų šokį, flamenko kokį nors.

Štai stovi juodaplaukė moteris su aukštakulniais, besilaikanti už kraštų sijoną. Štai prieš ją stovi vyriškis, išpūtęs krūtinę, laikydamas rankas ant klubų. Muzika ir - pradedame!

Na, ir kaip? Kur ten prasideda moteriškumas ir baigiasi vyriškumas? Ties kokia riba moteris nustoja būti pasyvia, mylinčia ir švelnia ir tampa veržlia, juslinga, ryžtinga? Nuo kokio takto vyras nustoja gąsdinti, trankyti į žemę kulnais ir tampa lankstus ir besitraukiantis nuo moters? Palūkėkite, čia gi dar tik šokis, tik preliudija. O žiūrėkite, kaip gražiai jame susijungia prieštaringos sąvokos, kaip susilieja į vieną srovę moteriškas “in” ir vyriškas “jan” ir užsisuka kiniškas rutuliukas - monada. Jūs jį matėte: dvi spiralinės žuvytės, juoda ir balta, ratu užsuktos ir viena kitai į uodegą įsikibusios. Štai šokyje ir išnyksta ir karas, ir taika, o atsiranda kažkas nauja, ką ir reikėtų vadinti meile. Arba energija, jei jums taip labiau patinka.

Ir šokis šis gali būti begalinis - pati sueitis, kopuliacija ir orgazmas - tai tik viršūnė, tik pabaiga. Ne tiek dėl pabaigos eina alpinistai į kalnus, pats procesas yra žymiai svarbesnis. Ir neverta mums išskirti iš meilės nei “preliudijos”, nei “įvedimo”, nei “kopuliacijos”, nei “orgazmo”. Neverta nei ”siekti orgazmo”, nei “rūpintis erekcija”. Nes tai dirbtinis suskirstymas, žodinė painiava. Dėl kurios atsiranda tos vadinamos seksualinės problemos: “silpnas libido”, “silpna erekcija”, “pagreitinta ejakuliacija”, “anorgazmija” ir kitos.

Ir nepadeda, kai per kelias televizijas mums rodo besimasturbuojančius ir monotoniškai jaudinančius vieni kitus vyrus ir moteris. Susijaudinti tai padeda, o malonumą pilnavertį patirti - ne. Nes nebėra pornografijoje šokio, nebėra energijos, nebėra agresijos, sujungtos su meile. Gyvybės nėra, kurios pornografijos mėgėjai taip prisibijo.

Kada meilė užima žmonių gyvenime savo vietą? Kada nyksta meilės ir seksualinės problemos? Kada karinė terminologija persipina su švelniąja ir nebekelia nerimo ir liūdesio?

Mano supratimu, tai įvyksta tada, kai mes imame gyventi. Drąsiai ir pilnai, visais savo “jan” ir “in”. Ir kai mūsų tarpe prasideda šokiai - flamenko ir visi kiti. Nes man atrodo, kad būtent šokiuose, kuriuos šoka visi gyviai, gimsta ir kova, ir meilė, ir grožis ir tiesa.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją