Mokslininkė apgailestauja, kad Lietuvoje trūksta domėjimosi europietiškąja dimensija. „Ne tik politikai, bet ir žiniasklaida nerengia diskusijų apie europinius įvykius. Ką mes žinome apie Vokietiją? Ji šalia, mūsų žmonės važiuoja ten gyventi. Mes turime kaimynus suomius ir švedus, bet ką mes apie juos žinome? Tuo tarpu Rusija komentuojama visų. Apie ją kalba ir nostalgiją sovietiniams laikams jaučiantys žmonės, ir vakarietiški demokratai”, - samprotauja N.Kasatkina.
„Vyresniosios kartos lietuviai negali nemylėti Alos Pugačiovos. Ji tarsi simbolis”, - tęsia N.Kasatkina. Ji mano, kad A.Pugačiova ar naujamečiai „žiburėliai” patraukė žmonės emocija, o apeliacija į emociją taip pat buvo vienas iš sovietinės sistemos asmenybės kontrolės būdų. Atviras, švelnus bendravimas per televiziją žmogų tarsi „pririšdavo”, kartu ir kontroliuodavo. Dabar viešojoje erdvėje labai aiškiai naudojamasi ta sovietmečio nostalgija.
„Kasmet per naujuosius ir toliau vyksta „žiburėliai”. Komercinių laidų modeliai perimami iš Rusijos komercinių televizijų. Mes nekuriame savo interpretacijų, bet perimame jas Rusijos televizijų. Rusų laida „Okna” yra viena iš populiariausių laidų tarp lietuvių. Ar reikia daugiau įrodymų?”, - klausia mokslininkė. Ir, anot N.Kasatkinos, galima skirti tris sovietinio paveldo fenomenus, atsispindinčius mūsų visuomenėje.
I. Žmogaus teisų gynimas - veikiau šūkis
Anot N.Kasatkinos, vienas iš svarbiausių liudijimų apie mūsų praeities įtaką šiandienai - tai, kad visiškai nėra žmogaus vertės.
Anot N.Kasatkinos, tai bene didžiausias skirtumas nuo Vakarų demokratijos tradicijos - čia asmenybės vaidmuo yra itin svarbus ir pabrėžiamas.
„Man toks paaiškinimas pačiai sau leidžia suprasti, kodėl Lietuvoje visiškai nepaisoma privataus gyvenimo, žmogaus teisų gynimas yra veikiau šūkis, abstrakti konstrukcija, o ne įsisąmonintas veiksmas. Nekompetencija žmogaus teisių srityje, pilietinių įgūdžių stoka - visa tai yra susiję su tuo, kad niekada nebuvo vertinamas žmogus”, - sako N.Kasatkina. „Žvilgčiojame į praeitį, vis mėginame save pateisinti, padrąsinti, remdamiesi herojiška, romantiška praeitimi, esą mes verti netgi didesnių dalykų, bet tai yra tik dar vienas patvirtinimas, kad savimi nepasitikime, mums neužtenka orumo ir nežinome savos vertės”, - svarsto sociologė.
II. Nuolatinė apeliacija į valdžią
Mūsų tarpusavio santykis su valdžia ir žmonių santykiai yra dar vienas rodiklis, jog sovietmečio reliktai yra išlikę ir itin varžo visuomenę.
„Lietuvoje nuolat apeliuojama į valdžią bet kokiais klausimais ir pastebimas nenoras, negebėjimas spręsti savo problemų. Geras rodiklis yra mūsų nevyriausybinės organizacijos. Nepaprastai menkas jų statusas, menkas dalyvavimas, noras šį tą patiems daryti. Už to slypi ne tik įgūdžių stoka. Žmonės galbūt nėra tikri, kad jų veikla turės rezultatą ar nepasieks to, ką tikisi. Be to, santykis su valdžia problemiškas, nes daug metų reikėjo nuo jos slėptis, maskuoti savo pažiūras.
O kur dar toji amžina dilema - kokią profesiją rinktis, kokį darbą dirbti. Pažiūrėkite, kiek vis dėlto daug žmonių priklausė Komunistų partijai. Kas tai buvo? Ar tai aktyvių žmonių noras ką nors veikti? Ar siekimas karjeros? O gal paprastos asmeninės gerovės siekimas, ir tiek?”,-svarsto N.Kasatkina. Anot sociologės, sovetmetis – tai skirtingi laikotarpiai: nuo žudynių iki maskuojamo smurto. Tačiau pastaraisiais metais, nepaisant uždarumo egzistavo ir šiokia tokia apsisprendimo galimybė.
„Daugelis mano kartos žmonių rinkosi technines specialybes. Akivaizdžiai pirmiausiai buvo norima kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo ideologinės įtakos. Aš buvau apsigimusi humanitarė, bet rinkausi kompromisinę programuotojo-matematiko specialybę”, - teigia N.Kasatkina.
III. Patiklūs žiniasklaidos vartotojai
Ir dar vienas sovietmečio palikimas, anot sociologės, - žiniasklaida.
„Gal kiek pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje yra smukęs, bet vis tiek, kitaip nei Vakaruose, mūsų žmonės iš žiniasklaidos beveik nereikalauja kritinės refleksijos. Mūsiškiai yra daug patiklesni, nemoka įžvelgti. Nors sovietmečiu mes buvome įpratę skaityti tarp eilučių... O štai laisvės sąlygomis netekome kritinio mąstymo įgūdžių...Kita vertus, neįmanoma suprasti, kas vyksta pasaulyje, jeigu nedalyvauji kaip žmogus, kaip pilietis. Štai čia dar labiau išryškėja nevyriausybinių organizacijų vaidmuo”, - sako mokslininkė.
Be to, ji pabrėžia, jog Lietuvos žiniasklaida be tradicinių funkcijų atlieka dar vieną - psichologinę - terapiją. Tai esą irgi rodo savotišką mūsų visuomenės būklę - žmonės yra vieniši, nemoka ir jau nebenori bendrauti, palikti su savo problemom. Ir tuomet radijo, televizijos laidos tarsi kompensuoja šį trūkumą.
Įtaka ar inercija?
Sociologė N.Kasatkina teigia svarstanti, kaip yra iš tiesų: gali būti, kad mūsų visuomenė pati „serga” nostalgija sovietmečiui, iš inercijos. Ar iš tiesų Rusija stengiasi, kad Lietuvą ir Rytų erdvę sietų kuo daugiau ryšių, ar ji suinteresuota eskaluoti prieštaravimus?
„Rusija yra labai nevienalytė, jai būdingi drastiški kontrastai, ir tuo ji skiriasi nuo mūsų visuomenės. Štai, kur „imperijos grožis”: lūšnos ir gražiausi pasaulio rūmai greta. Maskva skiriasi nuo kitų didmiesčių, o didmiesčiai - nuo provincijos”, teigia mokslininkė. „Didžiuliai kontrastai - ypač sunkus iššūkis Rusijos demokratijai. Šiuo požiūriu mes esame palankesnėje situacijoje. Tačiau vis tiek mūsų demokratija dar pakankamai trapi, ir mes neturime gana įgūdžių atsispirti manipuliacijai. Pirmiausia veikiama per žodį - per žiniasklaidą. Rusijos pastangos kurti mūsų komunikacinę erdvę kol kas yra sėkmingos, ir mes nesugebame sukurti jai alternatyvos.
Kita priemonė - manipuliuoti rusų ir rusakalbių korta. „Pastarasis būdas - itin ciniškas, bet jį Rusija naudoja. Tai kelia nesusipratimus, skatina visuomenės susiskaldymą ir atskirtį. Bet Baltijos šalių gyventojai turi nustoti konfrontuoti tarpusavyje. Visuomenės turėtų išmokti bendradarbiauti, o gyvenančius šiame regione žmones suvokti kaip savo artimiausius sąjungininkus”.