Atsakingos valstybės institucijos savo darbo tinkamai nebeatlieka... netgi tokioje srityje, kaip politinės valdžios išrinkimas. O kad Seimas būtų legitimus, esminiai rinkimų rezultatai turi būti nustatyti vieno mandato tikslumu. Net jei antrasis turas vienmandatėse apygardose bus kaip nors suvaldytas, tai jau nebeišgelbės daugiamandatės apygardos rezultatų ir nebeišsklaidys įtarimų dėl daugumos vienmandačių apygardų, kur skirtumas tarp į antrą turą patekusių ir nepatekusių kandidatų buvo nedidelis... Dėl susiklosčiusios situacijos beveik visi šunys kariami ant Uspaskicho partijos, kuri ėmė valdžią plėšriausiai. Tačiau yra ir antroji medalio pusė – veiksniai, kurie leido tą daryti.
Valstybės tarnybų atsainumas
Atsakingų valstybės institucijų neveiksnumą itin akivaizdžiai atskleidžia dabartinio vidaus reikalų ministro Artūro Meliano nesėkmė Naujosios Vilnios rinkimų apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas anksčiau, kai apie ministro kėdę jis galėjo nebent sapnuoti. Turbūt niekas negalėtų įtarti, kad šis politikas nesugeba pasirūpinti savimi, ar kad jis linkęs romantiškai pasikliauti tuo, kad patys rinkėjai be niekieno pagalbos atskirs grūdus nuo pelų. Ir vis dėlto, kriminalinė policija nesiėmė rimtos prevencijos ne tik Jurbarke, Pagėgiuose ar Trakuose, bet ir Naujoje Vilnioje. Rezultatas: kad patektų į antrą turą A. Melianui pritrūko 321 balso.
Ar šioje apygardoje balsai nebuvo perkami? Viešumą pasiekę faktai byloja, kad buvo. Naujosios Vilnios bei Širvintų-Vilniaus rinkimų apygardas Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas viešai įvardino kaip pačias pirmąsias kandidates į rinkimų rezultato panaikinimą. Kas šiandien galėtų paaiškinti, kodėl rinkimų rezultatai šiose apygardose nebuvo panaikinti? Ar tai A. Meliano politinės įtakos stoka, ar tai tik jo politinis korektiškumas – nesinaudoti turimomis galiomis asmeniniams reikalams? Mūsų turimi duomenys rodo, kad nei viena, nei kita. Tiesiog valstybės tarnybų atsainumas jau peržengė tam tikrą ironišką ribą, kai nusikaltėliai savo aukomis pasirenka už teisėtvarką atsakingus ministrus. Ir tai jau greitai taps nuobodžia kasdienybe. O nusikaltimo valstybei, jos piliečiams sąvoka, matyt, jau senokai brauktina iš Dabartinio lietuvių kalbos žodyno.
Dar ne taip seniai, sprendžiant bendrus piliečių reikalus valstybės tarnybos bent šiek tiek pajudėdavo, kai juos pakrutindavo koks nors privatus interesas. Šiandien jų, rodos, nebepakrutins jau niekas. Nebent tai padarytų Prezidentės botagas? Deja, visos kalbos apie naująją diktatūrą tėra vien vėlaus vakaro siaubo pasakos – prezidentė botago arba neturi, arba jo nenaudoja netgi ten, kur tikrai vertėtų. Kita vertus, ar toli nueisime vien su botagu?
Šventa teisybė ir tai, kad žuvis genda nuo galvos, tačiau, aš manau, pūvančios galvos nereikėtų ieškoti vien prezidentūroje. Smarvė tvoskia iš ten, kur buvo nuolat kartojama, kad kiekvienam piliečiui asmeniškai bus tuo geriau, kuo mažiau liks valstybės. Taigi, labiausiai dvokia iš tos vietos, kuri vadinama mūsų šalies politiniu elitu.
Raupsuotasis elitas – mitas ar tikrovė?
Čia nesiplėsime apie tas demoralizuojančiais technologijas, kurios skirtos pakirsti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, menkinti jų sugebėjimą tvarkyti bendrus reikalus, privatizuoti valstybės funkcijas, žeminti nacionalinę savastį ir konstitucines vertybes. O bent dalį to pojūčio, kurį sukelia elito nuostatas išreiškianti „viešoji nuomonė“ galima perteikti ir tokiais, dažnai kartojamais teiginiais:
Politika – nešvarus dalykas. Todėl rinkimuose pasirinkimo nėra ir negali būti. Koks skirtumas už ką balsuoti, neretai paklausia nusivylę rinkėjai. Neikite į referendumą, o jei jau ateisite į tuos beprasmius rinkimus, tai bent pareikalaukite teisės nedalyvauti referendume. Juk vis viena nieko apie tai neišmanote. Niekas į jūsų nuomonę jokio dėmesio nekreips ir darys taip, kaip norės. Ką tu gali pakeisti šioje valstybėje? Ogi nieko. Tiesa, mes iškovojome tau teisę išvažiuoti.
Nuolat kartojami teiginiai apie politikos „raupsuotumą“ ir negalėjimą nieko pakeisti tampa „tiesa“. Kam tai naudinga? Ogi patiems „raupsuotiesiems“, kurie palaipsniui pasisavina teritoriją. Jei jūs neateinate, arba balsuojate už tą, kuris daugiau pasiūlo, tai mes, nepakeičiami politikai, išsaugojame savo atskirą „raupsuotųjų“ pasaulėlį.
Tad ko norėti iš Vyriausybės, kitų valstybės institucijų, kurios nesugeba užtikrinti bazinių sąlygų rinkimų organizavimui, jei jie ten, valdžioje, „rūpinasi vien tuo, kaip daugiau prisivogti ar nugvelbti!“ Nors aš nemanau, kad jie rūpinasi „vien tuo“, bet jei nėra kitokių įrodymų, tai tiesa tampa teiginys, kad jie „vis labiau rūpinasi“ kaip tik tuo... Tuomet valstybei, kuri yra visų piliečių reikalas, gresia kriminalinis užvaldymas.
Neaiški fronto linija
Kur yra vienas iš dviejų valstybę naikinančių frontų – nekelia abejonių. Tai jėgos, kurios tiesiogiai mėgina užgrobti valstybę ir pajungti sau jos piliečių interesus. Nors ir jas aiškiai įvardinti nėra taip paprasta. Juk ir Darbo partijoje yra daug dorų žmonių ir tikrų lietuvių. Kas šiandien suskaičiuos, kur jų yra daugiau? Vis dėlto didžiausią nerimą kelia šios partijos elektorato dalis, kuri yra jau degradavusi ir lengvai valdoma, o taip pat jos „įkvepiantis“ lyderis, kuris negrabiai kratosi nusikaltėlio aureolės, o rusišku akcentu šiandien gali net puikuotis. Tad visiškai nusivylusiam piliečiui, kuris tik nori kuo skaudžiau atkeršyti valdininkams ir politikams, pirmasis pasirinkimas, atėjus į rinkimus, yra akivaizdus.
Daug lietuvių, tiksliau – „buvusių lietuvių“, pateko net ir į Lenkų rinkimų akciją, kurios vadovybė nuolat užsimiršta, kokioje valstybėje gyvena ir vis painiojasi tarp lojalumo Maskvai ir Varšuvai. Kadangi šios „partijos“ elitas nekenčia savo lietuviškos kilmės, skubu patikslinti, kad turėjau omenyje ne Lietuvos lenkus, tarp kurių yra daug dorų žmonių, bet parsidavėlius lietuvius. Visgi nederėtų pamiršti ir istorinių Lenkų rinkimų akcijos nuopelnų - pietryčių Lietuvoje ji buvo valdžios užgrobimo pionierė, nes daugelis rinkimų „padarymo“ technologijų, pradedant nuo suvežimo ir bambalinės „karuselės“, baigiant grasinimais nemokėti socialinių išmokų, neduoti malkų ar net vaikų atėmimu, buvo ištobulinta būtent šiame inkubatoriuje.
Nė kiek nepaguodžia, kad dėl tokios padėties kalti esame mes patys. Nuskurdęs ir degradavęs elektoratas, ypač Lietuvos kaimuose ir miesteliuose – tai ilgalaikės „laisvosios rinkos“ ekonominės ir socialinės politikos bei tolydžios regioninės politikos nebuvimo rezultatas. O didelis nusikaltusių, valstybę niekinančių ir įstatymus pažeidinėjančių politikų prestižas – tai politinio elito teisinio nihilizmo ir neveiksmingos, uždaros ir susvetimėjusios teisėsaugos vaisius. Kuris nusikaltimas didesnis – ar antikonstitucinis bambalių siūlymas rinkimuose, ar Konstitucijos ir tautos valios pamynimas, kai nesilaikoma spendimo, priimto Tautos referendume dėl atominės elektrinės? Juk 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas dėl nepriklausomos ir demokratinės valstybės – taip pat buvo „tik patariamasis“!
Tai kurgi tas antrasis frontas?
Kai nebelieka teisės, dar lieka interesai. Paaiškinsiu, kodėl naivu tikėtis, kad Vyriausioji rinkimų komisija būtų panaikinusi rezultatus Vilniaus-Trakų ir Vilniaus-Širvintų apygardose. Mat tai grėstų visam Lenkų rinkimų akcijos sąrašui. Varšuva ir Maskva, žinoma rūpinasi, kad naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seime būtų dešimties narių „lenkų“ frakcija (tiek pat, kiek dabar sudaro Darbo partija!). O kuo rūpinasi Z.Vaigauskas ar tūlas G. Grina? Vienas iš jų – savęs gailesčiu, o kitas – net nežinau...
Tad antrasis, tikrasis frontas yra ne išoriniame pasaulyje, o kiekvieno Lietuvos piliečio, taip pat ir politiko ar valstybės tarnautojo viduje. Tai viešųjų reikalų sumaištį kelianti savanaudiškumo jėga, ar tai būtų turto gviešimasis, ar netgi nekaltas patogumų ieškojimas vien sau asmeniškai, ir tuo pat metu - abejingumas valstybės reikalams, savo pareigai ir net gyvenimo prasmei.
Kai įsivyrauja tokia dvasia, valstybės priešams užgrobti ir sugriauti valstybę nesunku – tereikia skatinti šiuos procesus ir pasinaudoti jais. Šiandien praraja atsivėrusi ten, kur turėtų būti sąžinė, vienybės jausmas ir valstybinė sąmonė. O norinčių pastumti mūsų valstybę žemyn - netrūksta.
Ką daryti, kai tauta demoralizuojama, o valstybė kompromituojama?
Pesimistai sako, kad bus dar blogiau. Optimistai, prie kurių aš priskiriu ir save, sako, kad valstybės naikinimo orgiją galima sustabdyti. Pradėti būtų sveika kaip tik nuo esminių dalykų. Lietuviška išmintis pataria, kad tai, kas bloga, galima paversti į gera. Kaip antai, Seimo rinkimų kompromitavimo pamoką dar galima paversti gydomuoju seansu, jeigu tokiai praktikai būtų užkirstas kelias ne tik antrajame ture, bet būtų sąžiningai teisiškai įvertintas pirmasis.
Tautininkų sąjunga apskundė spalio 14 dieną įvykusių Seimo rinkimų rezultatus, kadangi jų masinio balsų pirkimo ir kitų pažeidimų fone neįmanoma nustatyti esminių rezultatų (kaip parašyta įstatyme, - „daugiau kaip vieno mandato tikslumu“). Suprantama, Vyriausioji rinkimų komisija šio protesto neišnagrinėjo ir jis Konstitucinio teismo nepasiekė, nors įstatyme parašyta, kad tai turi būti padaryta per 48 valandas. Tiek Seimo valdyba, tiek ir Prezidentė nusprendė laikyti nuostatos, kad oficialius rinkimų rezultatus esą galima skųsti ir kreipimąsi į Konstitucinį teismą dėl jų esą galima pateikti tik po antrojo rinkimų turo.
Ar tai reiškia, kad triukšmas dėl masinio balsų pirkimo pirmajame ture bus panaudotas tik kaip agitacinė kampanija paveikti rinkėjų nuomonę antrajame? Netrukus pamatysime. Ir tuomet bus aišku, ar toliau tęsiasi neatsakinga žaidimo su publika politika, kai tik naudojamasi jos nežinojimu, vienadieniais jausmais ir trumpa atmintimi, ar visgi mūsų valstybė vėl atsisuka į svarbiausių, labai konkrečių tautos uždavinių sprendimą, į tiesos, teisingumo ir tautos valios pirmenybės kelią. Norint išlipti iš duobės, reikia iš jos lipti, o ne dūsauti, skųstis ir keikti.
Lietuva pasieks pergalę pirmajame fronte, kai organizuotos nusikalstamos gaujos, kurios šiuose rinkimuose pirko balsus ar kitaip juos klastojo, siekdamos užvaldyti valstybę, atsidurs bausmės atlikimo vietose, o ne bus atstovaujamos Seime. Tačiau net ir ši pergalė nebus ilgalaikė, jei pralaimėsime antrajame fronte – mūsų pačių atsakomybės už savo valstybę lauke, t.y., jei pakęsime tokią (ne)tvarką, kuri sudaro sąlygas tokioms gaujoms atsirasti ir veikti.