Dėl tos pačios priežasties komuniją į burną įdeda kunigas, ir tik naujais supasaulėjusiais laikais ji duodama į rankas, dėl tos pačios priežasties kalėdaičio trupiniai per Kalėdas kruopščiai surenkami, nepaliekami ant grindų. Kodėl? Todėl, kad tikinčiajam toji komunijos materija yra tikras Kristaus kūnas – tikresnio nebūna - aukos dėka transmutavęs į šį neraugintos duonos gabalėlį.
Yra toks keistas terminas, kuriuo yra apibūdinamas giliai religingas žmogus – „jis yra dievobaimingas“. Kodėl reikia bijoti Dievo? Juk jis yra Meilė? Dievo baimė yra baimė pažeisti šventybę, pernelyg prie jos priartėjus, pernelyg familiariai su ja elgiantis arba išblukus šiam jausmui.
Kuo labiau šis šventybės pojūtis yra išblukęs, tuo mažiau žmoguje tikėjimo. Kai jo nelieka, atsiveria galimybė priešingybei – išniekinimui. Kas nemato šios ribos, kas fiziškai nejaučia šiurpo su ja susidūręs, tas yra jau anapus jos.
Lygiai taip su infernum, velniava, tik iš kitos pusės. Prie jos irgi negalima, turi būti baugu liestis, nes pernelyg priartėjus ar net peržengus šią ribą gali būti pagarbintas šėtonas – tą žino visos esminės pasaulio religijos. Bet koks sąlytis su blogiu, o ypač sąmoningas blogio smalsavimas yra egzistencinė rizika [senoji, ikikristinė lietuvių religija tai gerai žinojo – per senąsias, dar iki plenitude temporis Kalėdas, kai atsiveria blogio skylė, negalima blogio smalsauti. Antai, per Kūčias, kai gyvulėliai kalba, šeimininkas slapčia klausėsi ir nugirdo „...rytoj maitą vešim“. Taip ir nutiko – rytojaus dieną numirė...]
Menininkas, kuris smalsauja blogį vardan smalsavimo, pažeidžia paprastą ir išmintingą dėsnį „neik su velniu obuoliauti“ ir rizikuoja jį pagarbinti. Adrianas Leverkiunas iš Tomo Mano „Doktor Faustus“, siekdamas patirti kūrybinį katarsį, sudaro sutartį su velniu – sąmoningai užsikrečia sifiliu. Meno žmogus, tyrinėjantis blogį, turi atsakyti sau į du klausimus – vardan ko aš tai darau? Ar norėdamas gėrio, tai yra suvokti, atpažinti blogį vardan gėrio pergalės prieš jį, ar dėl puikybės, noro tapti žymiu, nuėjusiu toliau už kitus? Ir antrasis – ar sustosiu, kai pajusiu pavojingą ribą, kai pajusiu pavojų savo sielos išganymui?
Šitas pavojus iškyla genijams, vidutinybės nepajėgios priartėti prie tos ribos. Vidutinybė dažniausiai imituoja priartėjimą, nors iš tikro jos nejaučia. Iš familiaraus ar nepagarbaus elgesio su sacrum galima nesunkiai atpažinti vidutinybę – tai buvo akivaizdu neseniai vykusiame skandale dėl Kristaus atvaizdo išniekinimo.
Lietuvoje dažniausiai susiduriame su banaliu variantu – noru išgarsėti, sukelti skandalą. Čia toji banalybė ryški kaip niekad – džiaugsmingai pasitinkami nusenę skandalistai, kurie jau pabodę Vakarams ir kuriems belieka siūlytis kultūrinėms provincijoms, tokioms kaip Vilnius. Čia jie pasitinkami su snobišku entuziazmu, turinčiu warszavską prieskonį. Kilus natūraliai sveiko žmogaus reakcijai, kai kėsinamasi į šventybę, mūru pakyla į gynybą profesijos sėbrai – aktoriai, režisieriai, liberaliuojantys, naujųjų kairiųjų šutvė. Kai kurie – bailiai, nes slapstosi, nes gėda. Antai, kunigas S. K. pasirašo „rašytojas“, ekskunigas R. K. – „emigrantu“, žinomas žurnalistas V.M. – „ryšių su visuomene specialistu“. Įdomiai šioje kompanijoje atrodo keletas religijotyrininkų – pasirodo, akademinis religijos išmanymas dar negarantuoja sielos išganymo... Rezultatas – tušti teatrai, neperkamos knygos ir t.t., na ir lamentacijos apie apleistą kultūrą, šykščią valdžią (kurią pasitaikius progai nevengiama numelžti) bei nusiskundimai plebsu, nesuprantančiu genijaus...
Tačiau šventybių išniekinimo banga, kuri ritasi per pasaulį, yra kas kita - iš esmės tai yra jau infernalijos, už pro fanum ribos. Pasiekė ji ir Lietuvą – tai skandalingasis „ekskrementmenio“ spektaklis Vilniuje. Bet viskas prasidėjo ne nuo to.
Prasidėjo gegužės septynioliktą, Klonio gatvėje, kai policininkas kojos smūgiu sumaitojo bažnytinę vėliavą su Kristaus atvaizdu. Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje valdžios atstovas viešai išniekino religinį simbolį [tiems, kurie nematė – policininkas, baigęs vilkti žmones per grindinį, nei iš šio nei iš to pribėga prie nuošaliai atremto į sieną Kristaus atvaizdo ir kojos smūgiu jį sulaužo]. Neabejotinai yra ryšys su tuo, kas vyko vėliau – Kulautuvos bažnytėlė ir sudegęs, kraupiai apanglėjęs Nukryžiuotasis. Ne tik nukryžiuotas, bet ir sudegintas. Na ir vaikai scenoje, kažką mėtantys į genialiai Antonello da Messinos nutapytą, tyrą Jėzaus veidą, žvelgiantį į juos. Romų, žvelgiantį tiesiai į mus, į mūsų sielas.
Atsakykime patys sau – ar tai, kas vyksta Lietuvoje, ta chaoso ir priešpriešų banga – prie urnų, internete, gatvėje - nėra pasekmė tos velniavos, kuriai leidome vykti, kurios nesustabdėme, kurios neužtvėrėme savo kūnais, kai maldos jau negelbėjo....?