Mat baisiausia šioje situacijoje ne tai, kad tiek daug žmonių (jei tiksliai, tai 271 520) “pasimovė” ant populistiškų minimalios algos pažadų ir Photoshopu atjauninto bei apželdinto Viktoro Uspaskicho patikinimų, kad “jie žino kaip”. Ir ne tai, kad vos pajutęs valdžios dvelktelėjimą, Darbo partijos lyderis pradėjo samprotauti apie santykių su Rusija gerinimą “visomis kryptimis” bei apie pastarųjų rinkimų Rusijoje demokratiškumą. (O ko tikėjotės? Kad Uspaskichas atskleis planus steigti Lietuvoje NATO karinę bazę ir stiprinti priemones kovai su korupcija?)
Baisiausia, kad demokratinė santvarka Lietuvoje ritasi velniop (ar Rusijoj, čia jau skonio klausimas), o už tai atsakingos valstybės institucijos tik stena ir nieko negali padaryti. Pranešimai apie sukčiavimą ir papirkinėjimą, žurnalistų reportažai, slapta kamera filmuoti vaizdai, kalėjimų priežiūros institucijų pripažinimai, kad taip, tokie balsų pirkimai galėjo įvykti, šūsnys skundų rinkimų komisijoms, šaukiama Valstybės gynimo taryba – akimirką atrodė, kad šį kartą iš tiesų kažkas įvyks.
Deja, tik akimirką. Netrukus įsijungė sunkioji valstybės neįgalumo artilerija – VRK. “Kas pasikeis?”, VRK posėdyje pažeidimus savo akimis mačiusių stebėtojų retoriškai klausė komisijos narys Jonas Udris. Išties Poncijaus Piloto vertas klausimas. Netgi nustačius aibę šiurkščių pažeidimų Vilniaus-Trakų apygardoje, nugali garsioji Zenono Vaigausko “logika”: “nesama pakankamai įrodymų, kad jei pažeidimų nebūtų buvę, situacija būtų pasikeitusi”. O gal vis dėlto būtų bent vienas pasikeitimas: rinkimai be masinių pažeidimų gal būtų buvę sąžiningi ir teisėti?
Tačiau toks pokytis Zenono Vaigausko, Jono Udrio ir co. akivaizdžiai nedomina. Ilgų ginčų rezultatas – panaikinti rezultatai tik vienoje, Zarasų-Visagino apygardoje. Po pusmečio jie vėl įvyks, ten dalyvaus ta pati rinkėjus papirkinėjusi partija. Ką gali žinoti, gal, geriau pasiruošusi, ir juos laimės. Kitaip tariant (parafrazuojant Joną Udrį), “niekas nepasikeis”. Kitiems rinkimams partijos bus gavusios aiškią žinią: taip, balsus pirkti apsimoka! Svarbu neįkliūti, o net ir įkliuvus, nukentės tik įkliuvusysis, o ne tai organizavusi ar toleravusi politinė jėga.
Šita žinutė atsikartoja po kiekvienų rinkimų, tik kiekvienąsyk VRK “sugeba” ją ištransliuoti vis stipriau, vis įtikinamiau. Todėl nenuostabu, kad neskaidrių rinkimų zona plečiasi. Seniai žinojome apie masinį rinkėjų pavėžėjimą ir administracinį spaudimą “teisingai balsuoti” Rytų Lietuvoje. Matėme ir administracinių resursų naudojimą bei balsų pirkimą “kontrabandininkų kunigaikštystėse” išilgai Nemuno. Dabar, jei tikėsime pranešimais, balsų pirkimo zona išsiplėtė kone po visą Lietuvą. Ar iš tiesų, jei pažeidimų nebūtų buvę, situacija nebūtų pasikeitusi?
Nuo Antikos laikų žinomi Zenono paradoksai, įrodinėjantys, kad judėjimas ir kaita neįmanomi. Mūsų dienomis Lietuva juos papildė Naujuoju Zenono paradoksu: balsų klastojimo ir pirkimo atvejai bus atiduoti teisėsaugai, ten bus ilgai tiriami, tad jeigu nusikaltimai ir bus įvardyti, imunitetą juo įtariamiems Seimo nariams atimti turės tie patys žmonės, kurie pateko į Seimą balsų pirkimo dėka. Šio paradokso tikslas – užtikrinti, kad nebūtų jokio pokyčio siekiant sąžiningesnių rinkimų.
Gal manote, kad balsų pirkimą iš zekų ir bomžų patys išrado keli pavieniai Darbo partijos atstovai? Teko matyti analizę, kaip Ukrainoje “su rinkėjais dirba” Regionų partija. Technikos tos pačios, kaip ir “darbas su rinkėjais” Lietuvoje, tas pats “Darbo braižas”, apie kurį masiškai pranešinėjo stebėtojai ir žurnalistai. Skirtumas tik tas, kad Ukrainoje dirbama nuodugniau, skiriama daugiau lėšų. Tačiau įdomiausia, kad ir Ukrainoje tą tvarką išrado ne Donecko oligarchai, o užvežė konsultantai iš Rusijos, kurie jau daug metų ja patikimai naudojasi “demokratiniams” (cituoju V. Uspaskichą) rinkimams Rusijoje organizuoti.
Tačiau analogiškos analizės apie balsų pirkimo praktiką Lietuvoje mes nesurastume. Sisteminė pažeidimų analizė ir jų prevencija turėtų būti VRK uždavinys, tačiau komisijai tai per sudėtinga ir neįdomu – paskui dar reikės gintis teisme nuo galimo kaltinimo šmeižtu, kuriuo visiems, kas drįsta paminėti balsų pirkimą, grasina Darbo partijos atstovai. (VRK žymiai įdomiau agituoti už balsavimą internetu, kur pirkti balsus bus nepalyginti lengviau ir beveik nesusekama.) Gal VSD balsų pirkimu ir domisi, bet mes to niekada nesužinosime ir jokių praktinių pasekmių politiniam gyvenimui tai neturės.
Taigi taip ir kuriame lietuvišką valstybingumo statinį – visi galai į vandenį, kaip sakoma. Rusijos žiniasklaida prabyla apie tai, kad Darbo partijos vadovas “mūsų žmogus Lietuvoje”; iš Lietuvos institucijų pusės – kapų tyla. O ką girdime apie balsams pirkti reikalingą masišką pinigų gryninimą smulkiomis kupiūromis? Ką girdime apie kelis milijonus dolerių, mestus iš Rusijos agitacijai prieš atominę elektrinę? Išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo, susigėrė į Lietuvos partijas ir žiniasklaidą, nepalikdami pėdsako?
Ar tyla palydint vis įžūlesnį, vis platesnio masto sukčiavimą, neįvyks taip, kad Lietuvos valdžią iš tiesų rinks zekai ir bomžai? (Turbūt yra ir tokių žmonių, kurie pardavė savo balsą ir negyvendami patvoryje, tačiau nuo to jie yra tik dar didesni bomžai. Lygiai kaip yra ir savo orumą ir laisvę gerbiančių kalinių – jie tikrai nėra zekai.) Ilgainiui galbūt ir pirkti, mokėti pinigų nebereikės – kaip sakė šių metų kultinės politinės frazės herojus, galbūt užteks to, kad balsavimo dieną “kai kurių paprasčiausiai nemuš”. Ir tuomet jau būsime seniai atsidūrę “demokratinėje” (cituoju V. Uspaskich) Rusijoje.
Seimo legitimumas turi būti aukščiau įtarimų. Pripažinus daugumos apygardų rezultatus, neatitaisoma žala jau padaryta, valstybės institucijoms bejėgiškai skėsčiojant rankomis, tylint arba ciniškai maivantis – “Kas pasikeis?” Vieninteliai, galintys ką nors pakeisti – tai Lietuvos piliečiai. Antrame ture.
Sergejus Kovaliovas pasakojo apie sovietų lageriuose išrastą “teoremą”, teigiančią, jog žmoguje iš trijų dalykų – sąžinės, proto ir komunizmo – gali tilpti tik du. Taigi jeigu komunistas protingas, jis negali būti sąžiningas žmogus. Jeigu komunistas sąžiningas, jis bus kvailas. O jeigu žmogus ir protingas, ir sąžiningas, jis negali būti komunistas.
Atsižvelgiant į pastarųjų savaičių ir metų įvykius – į balsų papirkinėjimą, į kaip įmanoma vilkinamus teismo procesus dėl politinės veiklos finansavimo “juodais pinigais”, į trykštantį pasiryžimą tarnauti Putino Rusijai ir įžūliai, ciniškai populistinius pažadus, - manau, kad asmuo, laikantis save Lietuvos patriotu, protingu ir padoriu žmogumi, neturi teisės balsuoti už šią partiją. O jeigu po viso to vis dar už ją balsuoja, tai jam trūksta bent vienos iš šių savybių. O gal ir visų trijų.