Vakarų standartais dėl nesąžiningų rinkimų paprastai yra kaltinama politinė valdžia, nes ji, o ne opozicija, yra atsakinga už šalies administravimą. Lietuvoje atvirai balsus pirko opozicinė partija, o dėl to skundžiasi valdančioji grupė, kuri privalėjo pasirūpinti teisėtvarka, jei ji realiai valdo šalį ir tikrai siekia skaidrių rinkimų. Tačiau matėme priešingą vaizdą- Vyriausybės vadovai patys paslėptai pirko rinkėjus, politinei reklamai neleistinai naudodami viešinimo programų valdiškus pinigus.
Valdantieji mažino rinkimų apylinkių skaičių ir visaip siekė, kad neįvyktų referendumas dėl VAE. Netrukdomai balsus pirkusi opozicinė partija draugiškai remia šią valdžios milijardinių statybų avantiūrą, kuri pasitarnautų Maskvos ir Minsko interesams. Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet “sveiko proto dešinieji”, jei dar tokių esama, turėtų bent susimąstyti kaip čia nutiko, kad Andrius ir Viktoras išvien užsidegė tariamais energetinės nepriklausomybės nuo Kremliaus siekiais ar “burkavo” apie galimą porinkiminę koaliciją.
Rinkėjus papirkinėjusi partija elgėsi nesąžiningai. Bet rinkimų kampanijoje paslėptu būdu balsus nemažiau pirko ir vyriausybės politikai. Prisidengę VAE informavimo kampanija ir ES struktūrinių fondų projektų viešinimu, jie akivaizdžiai už valdiškus milijonus protegavo savo partiją, nesikuklindami skaudų valstybės skolos ir bedarbių patrigubinimą pateikti, kaip politinį laimėjimą. Jau nekalbant apie tai, kaip Vyriausybė įžūliai ignoravo politinės kampanijos finansavimo kontrolės įstatymą ir per referendumą neteisėtai finansavo politinę agitaciją.
Kai pati politinė valdžia per rinkimus elgiasi nusikalstamai, tai sąžiningos veiklos nevertėtų tikėtis apatiniuose politiniuose sluoksniuose. Jei tokiu tempu valdžios partijos įjunks mokesčių mokėtojų pinigus naudoti rinkėjų pirkimui, po ketverių metų naujoji valdžia bus “išrinkta” dar iki Seimo rinkimų, o piliečiai -dar labiau nuskurdinti.
Balsų pirkimas yra bjaurus demokratiniam valdžios formavimui ir pelningas politinei korupcijai. Bet demokratijos pažeidimai visur ir visada kyla ne iš apačios, o iš viršaus. Politikos verslas Lietuvoje suklestėjo taip pat iš viršaus per įsigalintį atrankinį teisingumą, kuris valstybės vadovams leido du trečdalius rinkėjų (balsavusius prieš VAE) paskelbti “nedidele suabejojusios Tautos dalimi”.
Politinį startą nesąžiningiems rinkimams ir reguliuojamai demokratijai davė šiais metais pakeistas partijų finansavimo įstatymas. Artėjant Seimo rinkimams politinės konkurencijos vengiantys valdantieji finansiškai uždraudė naujų politinių jėgų veiklą. Savo partijoms pasiskyrę milijonines iždo subsidijas, jie kitoms politinėms jėgoms (kurioms neskiriama valstybinės parama) uždraudė gauti aukų net iš privačių asmenų. Partijos remti nebeleidžiama net jos nariams, lyg korupcija kiltų iš paprastų žmonių, o ne valdančiųjų grupių. Kaip galima tikėtis sąžiningų rinkimų, jei pati valdžia gniaužia politinę konkurenciją ir pamina pamatines piliečių teises.
Žinoma, politinių partijų Lietuvoje, kaip ir daugumoje ES valstybių, yra per daug. Bet ne valdžiai spręsti, kurios iš jų yra reikalingos, o kurios turi trauktis iš politinės arenos. Neabejoju, jog partijų mažės, neišliks ir kai kurių dabar valstybės finansuojamų politinių jėgų, tačiau tai turi nulemti rinkėjai per šiuos ir kitus rinkimus, o ne konkurencijos vengianti politinė valdžia.
Priėmus nedemokratines politinių kampanijų finansavimo įstatymo pataisas, politinių kampanijų rėmėjams šiemet leista panaudoti 10 procentų praėjusiais metais gautų pajamų. Milijonieriams šio procentinio limito pakako, o mažiau uždirbantiems piliečiams juo buvo užkirstas kelias realiai dalyvauti politinėje kampanijoje. Nepaisant to, kiek ankstesniais metais kaupė savo rinkimams ir turi legaliai uždirbtų santaupų, statistinis šalies dirbantysis save galėjo paremti 2500 litų, o – pensininkas - 970 litų. Nors šis limitas taikomas deklaruotoms pajamoms ir jis draudžia naudotis santaupomis, siekdami atbaidyti paprastus rėmėjus valdantieji pareikalavo, kad aukotojai iš anksto dar pristatytų šiuo atvėju niekam nereikalingą turto deklaraciją, kurios paprasti piliečiai nepildo.
Keista, kai dabartinei valdžiai paprasti piliečiai ir jų menkos aukos kelia didesnį pavojų, nei šimtus milijonų litų „dovanų“ sulaukęs ar kiti politinių kėdžių abejotiniems tikslams siekiantys verslo magnatai. Šiuose Seimo rinkimuose paprasti piliečiai buvo akivaizdžiai diskriminuojami dėl turtinės padėties, taip pažeidžiant šalies Konstituciją ir ES Pagrindinių teisių chartiją.
Kaip ir reikėjo tikėtis, rinkimuose konkuravo ne vertybinės programos ir konkretūs politikai, bet valdiškų ir nelegalių milijonų reklaminiai produktai ir balsų pirkliai. Netekusios teisės gauti bent privačią paramą partijos ir savarankiški kandidatai į milijonais riaumojusius reklaminius “tankus” galėjo šaudyti nebent iš medinių strėlių.
Dabarties politika suka ne vertybinių programų, bet savotišo verslo keliu, kuriame mažai vietos lieka moralei, valstybiniam požiūrui ir rinkėjų interesams. Rinkimuose “išdidžiai” dalyvauja skandalingai teisiami, nuteisti ar dėl korupcinių skandalų iš valdžios išstumti politikai ir jie stebėtinai sulaukia rinkėjų “palaikymo”. Jei iki šiol Lietuvos turtingieji milijonus daugiausia uždirbdavo iš verslo, tai netrukus galime sulaukti tikrųjų “naujujų” lietuvių, kurie milijardus susikraus iš politinės valdžios, tai yra visų mūsų sąskaita.
Lietuva išgyvena ne tik valdymo, bet ir demokratijos krizę, paslėptą ir atvirą rinkėjų balsų pirkimą, kylantį iš valdžios ir atkartojamą į valdžią ateinanančios partijos.
Nedemokratija negimdo demokratijos. Kaip demonstruoja pasaulio patirtis, žmonių gerbūvis valstybėse yra tiesiogiai proporcingas pasiektos demokratijos lygiui ir atvirkščiai proporcingas – politinės korupcijos mastui.
Demokratija yra turtas, kuris nesivolioja patvoryje. Tai vertybė, kurią privalome vieningai saugoti nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, nes ją praradę, nukentėtume beveik visi.