D.Bekintienė. Atliekų deginimas ir melagystės

Senovės Romos imperijos įkūrėjas Julijus Cezaris savo tolesnę karjerą ir galą nulėmė peržengdamas Rubikono upeliuką, kuris ženklino draudžiamą ribą. Kai kartą ribą peržengi – viskas baigta. Taip atsitiko ir „Rubicon group“ verslininkams, kurie negrįžtamai prarado pasitikėjimą ir dabar veltui slepiasi už „Icor“ ir kitų vardų. Pasitikėjimo nėra ir pažadais tikėti niekas nebenori.

Daug sykių jau graudenta ir kalbėta, kad Lietuva visas atliekas verčia į sąvartynus, šie erzina gyventojus, o galimybės panaudoti tas pačias atliekas energetiniams ištekliams generuoti – nepanaudojamos.

Tai yra visiškai neginčytina tiesa. Vokietija ar Austrija sudegina iki 80 procentų savo atliekų, Lietuva – nulį. Nesibaigiantys ginčai dėl Kazokiškių, nuolatinis galvosūkis – kurios gyvenvietės bendruomenei primesti naujo sąvartyno kaimynystę – tikra nelaimė.

Ir vis dėlto, statyti atliekų deginimo linijas reikia ne bet kur, ne bet kaip, ne bet kokia kaina. Ir tikrai ne tam, kad kažkas pigiausiu būdu pelnytųsi žmonių sveikatos ir savijautos sąskaita. Ginčas elementarus – tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje siekiama „prasisukti“ minimaliai investuojant ir maksimaliai pasipelnant. Atgyvenusi nerūšiuotų atliekų deginimo technologija pateikiama kaip panacėja, o kalbant apie žmonių, bendruomenių norus pasitelkiamos atviros melagystės.

Siekis šalia miegamųjų rajonų deginti nerūšiuotas šiukšles yra vienas iš tokių atvejų. Susitikimuose ir žiniasklaidoje šio sumanymo iniciatoriai ne kartą ciniškai ir atvirai melavo, esą gyventojai tokiam „verslui“ nesipriešina. Kalbant apie Lazdynų seniūnijos gyventojų poziciją, tai ji jau ilgai ir labai išraiškingai pabrėžia, kad atliekų deginimo gamyklos šalia jų neturi būti. Lazdynų seniūnija dar praėjusių metų pradžioje inicijavo lazdyniečių apklausą. Rezultatai visiškai aiškūs ir nediskutuotini - 80,5 proc. apklaustųjų pritarė, jog Vilniuje nebūtų statoma atliekų deginimo gamykla, 16,7 proc. - nepritarė, o 2,8 proc. šiuo klausimu neturėjo nuomonės. Prieš atliekų deginimo gamyklą pasirašė daugiau nei 8000 žmonių. Po bendruomenės narių inicijuota elektronine peticija ,,Atliekų deginimo gamyklos Vilniuje nebus'' http://www.peticijos.lt/visos/3621 pasirašė daugiau nei 1300 žmonių. Sumanymui organizuotai prieštaraujama ir interneto socialiniuose tinkluose.

Kodėl? Dėl dviejų esminių priežasčių. Viena jų – jau minėta. Tai pasitikėjimo stoka. Pažadai mažinti kainas, nemokamai renovuoti šiluminius mazgus daugiabučiuose ir panašūs dalykai žmones skaudina ir verčia nepasitikėti. Tam, kuris dukart apgavo, vargu ar skolinsi pinigus arba gerą daiktą.

Kodėl šalia miegamųjų rajonų?

Antra priežastis – neaiškus savivaldybės įsikabinimas į būtent minėtos verslo grupės išsinuomotą sklypą. Apsidairius matyti, kad A. Zuoko savivaldybei labai knieti prie Lazdynų, Karoliniškių ir Pilaitės miegamųjų rajonų žūtbūt „įmontuoti“ jau penktą taršos šaltinį. Juolab suprantamas žmonių pasipiktinimas prisimenant liūdnai pagarsėjusią „Senovę“, kuri savaitgaliais išjungus filtrus paskleisdavo žmogienos kvapą.

Mojavimas Austrijos pavyzdžiu, kad tokia gamykla stovi miesto centre – ne argumentas. Dabar tenykščiai politikai pripažįsta, kad nestatytų Vienos centre tokio objekto, nors jis ir apkrautas sudėtingais saugos bei higienos reikalavimais. Visa tai įsiskaičiuoja į kainą ir naudos iš to nebematyti. Jei Vilniaus mero A. Zuoko ir jo draugų iš mutuojančio rubikono netenkina kokių nors Pagirių alternatyva, kuri būtų visiškai reali, tai kyla ironiškas klausimas – gal panašų objektą jis norėtų turėti Užupyje, kur reziduoja pats?

Galiausiai manau, kad reikia tarptautinio konkurso šiam projektui. Konkurso, kuris atvertų duris ne vien jau pasitikėjimo nebeturinčiai firmai. Juk pastaroji tik paskutiniu metu pakeitė plokštelę bei ėmė žadėti deginti vien rūšiuotas atliekas, nors pradiniai, artimos firmos atlikti skaičiavimai skelbė, jog galima deginti ir nerūšiavus. Išeina, kad mėginama žadėti tai, ką žmonės nori girdėti? Na jau ne. Tokia ir yra mano pozicija – apsimelavusių pažadais tikėti negalima.