Akivaizdu, jog Vilniaus kraštas jau senokai yra tapęs uždara sistema valstybėje. Žvelgianti iš kitos pusės, nepaisant įaudrintos viešosios nuomonės, būtina pabrėžti, kad Vilniaus krašte etninio priešiškumo tarp lietuvių ir lenkų nėra. Anaiptol – puikiu pavyzdžiu galėtų būti faktas, kad didelė dalis lenkų bendruomenės atstovų savanoriškai, nepaisant vietinės valdžios nepasitenkinimo, savo vaikus leidžia į mokyklas, kuriuose ugdymas vyksta lietuvių kalba. Taip demonstruojamas supratimas, kad norint įsilieti į Lietuvos ekonominį ir socialinį gyvenimą valstybinę kalbą yra būtina mokėti.
Bėdos prasideda tada, kai imame kalbėti apie politiką ir vietos valdžią. Vyraujanti politinė jėga, siekdama išlaikyti įtaką regione, kuria „apsuptos tvirtovės“ modelį, kurio esmė: neva diskriminuojamos tautinės mažumos apsauga. Sukūrusi tokią dirbtinę problemą, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), atrado savo sėkmės formulę.
Vienos partijos dominavimas – Vilnijos realybė. Ir pirmiausia todėl, kad svarbiausios politinės partijos yra „užmiršusios“ šį regioną ir taip palikusios jį Lenkų rinkimų akcijai. O galbūt problemos nėra ir galime tik pacituoti vieno aukšto rango socialdemokrato kažkada pasakytus žodžius: “viskas gerai tame Vilniaus krašte, čia tik keli lietuvių nacionalistai triukšmą kelia”?
Vilnijoje galima aptikti išties daug įdomių dalykų: kai kuriose vietovėse žmonės skundžiasi labai silpnai matantys nacionalinius Lietuvos televizijos kanalus, regioninė spauda yra kontroliuojama vietos politinių ir visuomeninių organizacijų. Tai savaime nekeltų didelių problemų, jeigu šios organizacijos ir žiniasklaida prisidėtų prie tautinio dialogo, bendros politinės bendruomenės tradicijų stiprinimo. Tad kokias gi idėjas atstovauja LLRA ir su ja susijusios visuomeninės organizacijos? Ar ši politinė jėga gina Lenkijos Solidarumo judėjimo ir Lietuvos Sąjūdžio laikus siekiančias idėjas? O gal politinės išminties semiasi iš tokių asmenybių kaip Česlovas Milošas ar Mykolas Romeris, t.y. žmonių, kurie patys būdami lenkais statė tiltus tarp lietuvių ir lenkų tautų?
Deja, bet šių garsių asmenybių palikimas sąmoningai ignoruojamas. Vilniaus rajone iki šiol nėra nė vienos gatvės, pavadintos M. Romerio ar Č. Milošo vardu, nors tuo pat metu Vilniaus rajono valdžia entuziastingai pervadina savivaldybės gatves pavadinimais, nesusijusiais nei su Lietuvos istorija, nei su čia gyvenančios bendruomenės praeitimi. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad iš sovietmečio paveldėta ir LLRA įnirtingai ginama tautinių mažumų švietimo sistema per 20 atkurtos Lietuvos metų taip ir neišugdė tokių asmenybių, kaip M. Romeris ar Č. Milošas, ir turbūt todėl jos reforma (ugdymo valstybine kalba sustiprinimas) yra seniai pribrendęs reikalas. O šiuose Seimo rinkimuose LLRA koalicija su Liaudies partija, kuri neslepia savo geopolitinės orientacijos į Rusiją, kelia dar daugiau įvairių klausimų.
Dėl įsitvirtinusios politinės monopolijos regione kenčia patys gyventojai, nes niekam nenaudinga, kad dirbtinai stabdoma ekonominė regiono plėtra. Ne veltui nuolat girdime apie verslininkus, kurie, pasirengę investuoti į regioną, liko tuščiomis, mat susidūrė su nesuinteresuotais savivaldos politikais.
Vietinis politinis elitas bijo įsileisti privatų kapitalą, savarankiškus verslininkus, kurie kurdami darbo vietas mažintų LLRA galimybes kontroliuoti krašto socialinį ir ekonominį gyvenimą. Rezultatas paradoksalus: Vilniaus rajonas – sostinės priemiestis – nesugeba pasinaudoti sostinės efektu ir, palyginus su kitų ES valstybių sostinių priemiesčiais, pagal daugelį rodiklių yra dugne. Negana to, net Kauno ir Klaipėdos rajonai gali pasigirti kur kas aukštesniais socialiniais ekonominiais rodikliais nei Vilniaus rajonas, kuriame nedarbo lygis yra 5 proc. didesnis nei Kauno ar Klaipėdos rajonuose, o nusikalstamumo lygis daug aukštesnis.
Tad ką reikėtų padaryti? Pirmiausia būtina sumažinti vietos bendruomenių priklausomybę nuo savivaldos institucijų. Siekiant šio tikslo reikėtų įkurti pietryčių Lietuvos ar probleminių Lietuvos regionų fondą, kuris sudarytų galimybes vietos gyventojams įgyvendinti socialinius, kultūrinius ir sporto projektus, kurie neretai stringa savivaldybės koridoriuose.
Akivaizdu, jog turime padaryti konkrečias išvadas: Vilniaus ar Šalčininkų rajonų negalima traktuoti kaip eilinių savivaldybių ir kad ši problema nėra “kelių lietuvių nacionalistų keliamas triukšmas”, nes Vilnijos žmonės, nepaisant jų tautybės, nusipelnė daug daugiau nei LLRA politinis viešpatavimas.