Delsimas buvo pražūtingas
Pasisakau už tai, kad atominė energetika Lietuvoje būtų vystoma. Tai, kad ši problema vilkinta daugiau kaip 10 metų, buvo pražūtinga mūsų valstybei. Prisimenu, kaip dar dirbdamas Europos Parlamente 2008 m., komandiruotės į JAV metu susitikau su beveik visais pasaulio atominių elektrinių įrangos gamintojais. Jie stebėjosi, kodėl Lietuva, žinodama, kad 2010 m. sausio 1 d. turės uždaryti savo branduolinę jėgainę ir skelbdama žmonėms apie branduolinės energetikos tęstinumą, nesiima jokių realių žygių dėl naujos atominės statybos.
Grįžęs į Lietuvą tuometinio Ministro Pirmininko paklausiau, kodėl taip delsiama. Jis nieko konkretaus atsakyti negalėjo. Ir nenuostabu. Tuomet ypač aktyviai forsuotas LEO steigimas, apaugęs įvairiomis korupcinėmis prielaidomis, kuris vėliau patyrė visišką nesėkmę. Grįždamas į tą laikotarpį, manau, kad naujos atominės statybos klausimas buvo vilkinamas dėl elektros ir dujų tarpininkų didelės įtakos politikams ir bandymo aukščiausiu lygiu proteguoti savo interesus.
Uždarius atominę elektrinę dujų suvartojimas šoktelėjo beveik dvigubai, atitinkamai išaugo tarpininkų pelnai. Apie 80 proc. elektros importo į Lietuvą patenka per vieną bendrovę ar su ja glaudžiai susijusias, kur pelnas praktiškai neribojamas. O neribojamas todėl, kad įkurta elektros birža praktiškai neveikia. Neveikia todėl, kad elektrą gauname iš vienos šalies, nes neturime jungčių nei su Lenkija, nei su Skandinavija, išskyrus silpną jungtulę per Estiją. Birža neatlieka savo funkcijos, ji sukurta pernelyg skubotai. Tokiu atveju mes negalime reguliuoti tarpininkų pelnų, kurie kartais siekia 50 proc. Susiklosčius tokiai situacijai kažkas lobsta energetinių išteklių vartotojų sąskaita — visų, kurie kas mėnesį skaičiuoja kiekvieną litą, kad apmokėtų sąskaitas už energiją.
Reikėjo visų Baltijos valstybių sutarimo
Lenkija pasitraukė iš atominės elektrinės statybos projekto, Estija delsia, Latvijos Ministras Pirmininkas pareiškė, kad galutinį atsakymą pateiks tik po referendumo Lietuvoje rezultatų. Tokias potencialių partnerių abejones turime todėl, kad pradėjus šį projektą vežimas buvo pastatytas prieš arklį. Pirmiausia visų trijų Baltijos valstybių vadovai kartu susėdę turėjo nutarti su kuo, kaip, kokiomis lėšomis statys elektrinę. Ne Lietuva, kaip šiuo atveju, privalėjo išrinkti strateginius investuotojus, o akcininkai bendru sutarimu. Ne mūsų energetikos ministras ar Vyriausybės vadovas turėjo imtis iniciatyvos išrinkti investuotojus, reaktoriaus galingumą, įrangą, suderėti įsigyjamo reaktoriaus kainą. Kitos valstybės ir dabar kelia klausimą, kodėl kartu nesiderėta su galimais investuotojais, jei kviečiame statyti elektrinę. Visą atominės elektrinės statybos schemą nuo pradžios iki galo turėjo sudėlioti visų Vyriausybių atstovai. Dabar, kai Lietuvos Vyriausybė pasirinko „Hitachi“ ir vienašališkai projektuoja projektą, nenustebčiau, jei sulauktume galimų projekto akcininkų nepasitikėjimo. Gal dar nevėlu?
Be to, kodėl vykdant šį projektą, į infrastruktūrą neįskaičiuota statybos aikštelė plačiąja prasme (atliekų „amžinasis“ saugojimas, esama infrastruktūra, patirtis, rizika ir t. t.). Juk ne kiekviena valstybė sutiktų įsileisti tokį objektą, o tai padariusi Lietuva savo indėlį drąsiai galėtų vertinti apie 1 mlrd. eurų. Bent jau tokius skaičius aš girdėjau dar dirbdamas Europos Parlamente iš atsakingų Europos Komisijos pareigūnų lūpų. Tuomet ir mūsų dalis projektui sumažėtų perpus nuo dabar skaičiuojamų 7 mlrd. litų.
Susimąstyti verčia ir prielaidos, kad investuotojas „GE Hitachi“ atėjo todėl, kad japonai numatė uždaryti didžiąją dalį savo atominių jėgainių ir po Fukušimos katastrofos tas reaktorius tapo nebereikalingas. Kaip kitaip galima paaiškinti nuoseklų tokio 1350 MW galingumo reaktoriaus brukimą, kuris, manyčiau, Lietuvai yra per daug galingas. Netgi Ignalinos atominėje elektrinėje veikė silpnesni reaktoriai, todėl didžiąją dalį pagamintos elektros energijos mūsų valstybė turėdavo eksportuoti. Pastačius tokio galingumo elektrinę mes ir toliau liekame priklausomi nuo Rusijos, nes toks reaktorius negali dirbti be rezervo.
Kitas dalykas, kad reaktoriai būna stabdomi ne tik avarijų, bet ir profilaktinių patikrinimų metu. Sustabdžius tokį galingą reaktorių mes iškart atsidurtume energetinėje duobėje. Todėl dažniausiai pasirenkami du reaktoriai, silpnesni nei dabar planuojama, ir sustabdžius vieną, elektrą gamina kitas. Taigi Lietuvos atveju užprogramuota, kad turėsime statyti ir kitą reaktorių.
Mes ir toliau švaistome Lietuvos energetikos bendrovių lėšas projektui, kurio sėkmės niekas garantuoti negali. Šiemet išleisti 50 mln. litų, kitais metais planuojama išleisti vėl tiek pat. Kol kas Visagino atominė elektrinė nesukuria jokio produkto, tik leidžia pinigus, kuriuos sumoka energetinių išteklių vartojai. Taigi vėl — visi Lietuvos žmonės. Menami partneriai kol kas nėra prisidėję nė lito.
Yra ir daugiau nežinomųjų šiame projekte: elektros kaina galutiniam vartotojui, projekto atsiperkamumas, galų gale — saugumas. Tad nenuostabu, kad projektas sulaukė tokio žmonių nepasitikėjimo.
Didelė prabanga turėti savo terminalą
Gamtinių dujų tiekėjui „Gazprom“ Lietuva kasmet sumoka apie 4 mlrd. litų. Negana to, mes mokame netgi apie 20 proc. didesnę kainą, nei kitos ES valstybės. Taip Rusija mus baudžia už nesugebėjimą tartis ir pernelyg skubotą ES direktyvos vykdymą. Pagal ją Vyriausybė užsimojo nuo gamtinių dujų tiekimo ir skirstymo veiklų atskirti gamtinių dujų perdavimo veiklą.
Kol neturime jungčių ir tiekėjų viduje, kol neturime dujų teikimo alternatyvų, toks skubėjimas nieko neduoda. To nedaro ir mūsų kaimynai. Šiuo atveju visoms trims Baltijos valstybėms reikėjo koordinuoti veiksmus, tuomet ir smūgis iš Rytų kaimynų būtų mažesnis. Lietuva, Latvija ir Estija, kurdamos bendrą magistralinio dujotiekio sistemą, gražiai įsikomponuotų į visą energetikos kontekstą: ir europinį, ir su Rusija. Mes esame išsišokėliai ir patys nerandame paaiškinimo, kodėl tai darome. Reikėjo elgtis lanksčiau ir išmintingiau.
Gaudami dujas iš vieno tiekėjo, dujų tarpininkai visuomet naudojosi išskirtine padėtimi, kad dujos gaunamos iš Rusijos ir tik dalis tiesiogiai per Lietuvos dujas, o kita dalis — per tarpininką. Pastarojo pelnai buvo didžiuliai ir beveik nereguliuojami. Sumanymas turėti suskystintų gamtinių dujų terminalą yra labai geras, bet vėlgi Lietuva pasirinko individualų, o ne komandinį žaidimą. Dujų terminalas, naudojamas kaip tankas, kurio reikia ne tam, kad su kuo nors kariautume, bet tam, kad turėtume galimybę apsiginti. Baltijos regionas nėra didelis, o ES jį traktuoja kaip vieną. Nusprendę patys statyti gamtinių dujų terminalą, regioną bandome skaidyti. Lietuva, vietoje to, kad gautų lėšų regioniniam europiniam terminalui, dedasi esanti labai turtinga ir savarankiška.
Prisimenu, kaip dirbant Europos Parlamente buvo labai sunku pasiekti, kad ES lėšos būtų skiriamos ne vien minkštiesiems energetikos projektams, kitaip tariant, studijoms. Penkerius metus įtikinėjome, kad ir konkretiems projektams gali būti skiriamas ES finansavimas, jei vystome bendrą Europos energetinę politiką. Galų gale pavyko įrodyti, kad reikia skirti konkrečias lėšas energetinėms jungtims, terminalams ir taip naikinti regiono izoliaciją. Todėl pagaliau buvo numatytos lėšos ir Baltijos šalių gamtinių dujų terminalui, beliko tik susitarti trims Baltijos valstybėms ir numatyti vietą, kur jis bus statomas. Deja, susitarti nepavyko Lietuvai pačiai užsimojus statyti savo terminalą. Latvija, kuri neatsisako minties tokį terminalą turėti, panaudojant dujų saugyklą Inčukalnyje, jam gaus ES finansavimą, o mes ne — nes esame turtingi?!
Diskriminaciniu laikyčiau ir reikalavimą įmonėms iš terminalo pirkti iki 25 proc. dujų. Jei šis klausimas pasieks Europos Teisingumo Teismą, manau, kad Lietuva praloš, nes negalima varžyti konkurencijos. Be to, terminalo statybos ir eksploatavimo sąnaudos bus įtrauktos į dujų perdavimo kainą. Visi dujų vartotojai šį papildomą mokestį gali pradėti mokėti jau kitąmet. Dėl šio mokesčio dujų perdavimo kaina turėtų padidėti ir buitiniams vartotojams, ir verslui — 5–7 centais už kiekvieną kubinį metrą dujų. Tuomet kaip galima sakyti, kad terminalas Lietuvos žmonėms nieko nekainuos?
Mums kainuos ne tik terminalo statyba, bet ir jo išlaikymas. Tiesa, ko gero, gausime pigesnes dujas iš Rusijos, nes Lietuva jau turės alternatyvą. Bet dar kartą akcentuočiau, jog jis turėtų būti finansuojamas ES lėšomis ir tam reikalingas kaimynų susitarimas. Jo statyba neturėjo gulti ant vienos valstybės pečių. Geriau ateityje turėkime bendrą dujų magistralinį tinklą, sujunkime Lietuvos, Latvijos ir Estijos dujų bendroves. Turėkime patį stuburą (magistralę) ir sukurkime Baltijos šalių bendrą tinklą su terminalu bei saugykla. Tai visiems vartotojams tikrai kainuotų pigiau.
Negirdėjau, kad Prezidentų ir Baltijos asamblėjos lygiu toks klausimas būtų keliamas. Energetika tokiose mažose valstybėje turi būti vystoma regioniniu principu. Tokio projekto ir jungčių finansavimas turėtų būti bendras ir visa sistema veiktų kaip vienas gyvas organizmas.
Į orą išleidžiami milijonai
Energijos ekonomija — pati svarbiausia šios dienos aktualija. Mes jai skiriame per mažai dėmesio. Tai ir renovacija, ir energetinių išteklių panaudojimo efektyvumas. Kol mūsų šilumos sąnaudos ar produkcijos vienetui, ar vienam gyventojui bus didžiausios Europoje, niekaip nepajudėsime į priekį. Reikia keisti valstybės politiką bei žmonių supratimą, kad kiekvienas už tai yra atsakingas. Jei neturime iškastinio kuro resursų, kaip dujos ar nafta, būtina panaudoti vėjo ir saulės energiją, bet pirmiausia — atliekas, ypač — buitines, kurių šiuo metu nei efektyviai perdirbame, nei naudojame šilumai gaminti. Visas pasaulis tai daro ir iš buitinių atliekų pagaminama daug energijos. Biomasės panaudojimas energijos gamybos balanse irgi turi augti.
Šiuo metu gerą žaliavą — medieną — paleidžiame per kaminą, nors to neturėtų būti. Neracionalu žaliavą, kurią galėtume eksportuoti ir gauti gerokai didesnes pajamas, paversti drožlėmis. Taip elgiamės dėl neturto. Be to, jau jaučiamas ir biokuro gamybos rinkos monopolizavimas. Tai pavojingas reiškinys. Šioje srityje biržos įvedimas būtų kur kas svarbesnis nei elektros rinkoje. Tik kad nebūtų per vėlu, nes jau yra biokuro gamybos monstrų, kurie savo čiuptuvais apraizgė visą Lietuvą.
Labai svarbus elementas tausojant energiją — pastatų renovacija. Ši Vyriausybė renovacijos srityje patyrė fiasko. Turime suprasti, kad žmonės patys neims paskolų. Jie psichologiškai tam neparuošti. Ko gero, vienintelis kelias — įkurti šį procesą kontroliuojančią ir koordinuojančią bendrovę, kuri pasirašinėtų sutartis su gyventojais, kad jie už būsto šildymą tam tikrą laiką mokės tą pačią kainą kaip ir mokėjo, bet lėšos iš ekonomijos atiteks minėtai bendrovei. Aišku, reikia ir valstybės lėšų, gal net 50 proc. Įsibėgėjus tokiam procesui papildomo darbo turėtų daugelis sektorių, ypač — statybos, ir valstybės renovacijai išleistos lėšos sugrįžtų per mokesčius. Šiuo metu netgi ES per JESICA fondą skirti 2 mlrd. litų guli užšaldyti. Vyriausybė turėtų surasti drąsos prisipažinti klydusi ir diegti naują renovacijos modelį.
Didelis dėmesys turi būti skiriamas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Būtina stiprinti jos galias ir darbuotojų gebėjimus. Supraskime, kokias dideles lėšas skiria, pavyzdžiui, Vilniaus energija, kad duomenis sudėliotų taip, kaip naudinga bendrovei. Ar komisijoje yra dar aukštesnio lygio specialistų, sugebančių viską išanalizuoti ir atrišti tą Gordijaus mazgą? Komisija turi dirbti su didelėmis galiomis ir didele atsakomybe, tuomet šilumos ūkio bendrovės negalės gudrauti ir šilumos vartotojų sąskaita krautis pelnų.
Šiandien žmonės rinks tuos, kurie žino, kaip planuoti ir vykdyti efektyvią energetikos politiką.