Šildymas – jautri visuomenei tema, kuria naudojamasi bandant prastumti iliuzinius projektus. Pagrindinės diskusijos koncentruojasi ties alternatyvios energijos idėjomis ir prievoline renovacija. Primygtinai peršama idėja, kad šildytis biokuru yra pigiau, todėl visas investicijas reikia nukreipti šia linkme. Jei tikėsime specialistais, biokuras negarantuos mažesnių sąskaitų, nes reikia atsižvelgti ir į investuojamas lėšas, reikalingas biokurą deginančioms katilinėms. Tuo tarpu renovacijos idėja ne tik kad neprilipo, bet ir sulaukė didelio pasipriešinimo iš gyventojų pusės, todėl negali būti įgyvendinama masiškai. Šioje situacijoje nereikia skubėti išradinėti dviračio, o tiesiog suprasti, ant ko laikosi mūsų šildymas – tai šilumos trasos.
Deja, niekam nerūpi šilumos trasų problema ir visaip stengiamasi jos nepaleisti į viešumą. Įdomu kodėl? Gal nėra labai naudinga lįsti ten, kur nenusimato greito pelno ir nenugriebsi grietinėlės nuo katilinių ar renovuojamų namų. Rūpestis savomis kišenėmis eina pirmiau visko, todėl gyventojų kišenės gali drebėti nuo šalčio arba sąskaitų. Tiesa ta, kad namų renovacija neduos žadamo efekto, jei nebus atnaujintos šilumos trasos. Neįtikėtina, bet dabar šilumos tinkluose vidutiniškai prarandama apie 17 proc. šilumos energijos, Vilniuje – apie 14 proc. Šie skaičiai iš tiesų neatskleidžia problemos masto, nes specialistai tvirtina, kad nuostoliai turėtų būti dar didesni.
Tuomet kur dingsta šiluma? Ji garuoja lauk, nes kažkam tai apsimoka. Jei šilumos tiekėjų sąskaitų dydis pagrinde priklauso nuo dujų ir mazuto suvartojimo, tiekėjui naudingiau kuo daugiau jos paleisti – netgi į orą! Neverta tvarkyti apleistų šilumos vamzdynų, nes sumažės pelnas. Todėl reikia priversti administruojančias įmones vykdyti savo įsipareigojimus – tvarkyti nuomojamą turtą. Operatoriai piktnaudžiauja savo padėtimi, kiekvieną sraigtelį įtraukdami į bendrą sąskaitą. Užteks investuoti tik mūsų pinigus ir visas išlaidas krauti ant žmonių pečių, 14-17 proc. nuostoliai turi būti padengti iš šilumos operatorių sąskaitos.
Šilumos trasų nuostoliai atsirado, nes ilgą laiką jomis nebuvo tinkamai rūpintasi. Daugelis Lietuvos šilumos trasų buvo tiestos prieš dešimtmečius, todėl laikas ir nepriežiūra padarė savo: vamzdynų izoliacija itin suprastėjo dėl įvairių veiksnių, ji deformavosi, suplonėjo. Asmeniškai dalyvavau tyrime, norėdamas įsitikinti, ar padėtis iš tikrųjų yra tokia prasta. Savo akimis mačiau vamzdžius, gulinčius vandenyje, dalis jų buvo visai „nuogi“, kiti padengti skylėta izoliacija. Ką jau kalbėti apie nesandarius dangčius, kurie neapsaugo vamzdynų nuo vandalų ar smalsių vaikų. Taigi, būtent šilumos trasų priežiūra ir jų keitimas turėtų tapti prioritetiniu klausimu, tvarkant šilumos ūkį.
Bijoti, kad paspaudus šaltukui, vamzdynas po tavim gali sprogti, yra visai normalu. Žiemą kuriam laikui liksi be šildymo, bet gal gausi kompensaciją ir pasieksi, kad būtų suremontuoti tinklai šalia tavo namų. Logika veikia taip: apsimoka tvarkyti tik tas trasų dalis, kur įvyksta avarijos. Lietuvoje ir atskirai Vilniuje dabar yra pakeista tik apie 20 proc. vamzdynų, kiti dar laukia savo dienos arba sprogimo. Kuo labiau sensta trasos, tuo daugiau į jas reikės investuoti ateityje. Užduotis aiški – priversti šilumininkus keisti šilumos trasas ir reikalauti, kad būtų vykdomos nuomos sutarčių sąlygos, padengiant visas reikiamas išlaidas. Pakaks žmones maitinti iliuzijomis.