Parazitinis verslas
Yra toks anekdotas: eina žmogus pro bažnyčią, kur mato elgetą ir nori padaryti gerą darbą. Užeina į gretimą parduotuvę, nusiperka naujas kelnes. Priėjęs prie elgetos duoda jam savo senas kelnes ir sako: „noriu padaryti gerą darbą, tad dovanoju tau kelnes“. Į tai gauna atsakymą: „Jei tikrai nori padaryti gerą darbą – nusipirk iš manęs tas savo kelnes“.
Būtent taip elgiasi pavadinimus ir kaukes kaitaliojantys rubikoniniai berniukai, garsiai skalambijantys, kaip jie investavo į jūsų ar mano namo dalį virš šimto milijonų litų. Taip įsigudrinama pasiūlyti žmogui nusipirkti jo paties kelnes – tai, kas ir taip yra žmogaus gyvenamajame name – šildymo aptarnavimo punktus. O juk kiek besiaiškinau šiuos niuansus su Energetikos ministerija arba Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, akivaizdus paprastas faktas – tos investicijos, kurias verslininkai prieš kelis metus žadėjo kaip dovaną, tikrai buvo įskaičiuotos į šilumos kainą, kuri nuolat augo ir tebeauga dabar. Gudriomis sutartimis gavę prieigą prie sau nepriklausančio turtų, iš jo „nemokamo“ aptarnavimo pasipelnę vertelgos dabar dar siūlo žmonėms tą turtą nusipirkti! Šia prasme jie tikrai panašūs į tą gudrų elgetą, nes pralobo ne darbu ir sumanumu, o įžūlumu ir apgavystėmis, pardavinėdami tai, kas jiems nepriklauso.
Nebenori „dovanų“
Net ir dabar, kai ruošiu šį tekstą, laukiu žmogaus, kuris aktualiai nukentėjo nuo tokio pobūdžio „verslo“ ir nesutinka nukentėti dar kartą. Principingas žmogus netiki, kad eilinė nemokama dovana, kai žadama keisti karšto vandens skaitiklį, vėl nebus brangiai kainuojanti apgaulė. Juolab, kad konkursą skaitikliams keisti vėl laimėjo vienintelė, su ta pačia verslo grupe susijusi įmonė, o jo rezultatus užprotestavo Viešųjų pirkimų tarnyba. Žmogus nepažeidžia sutarties, nes įsileidžia „labdaros dalintojus“ į savo butą, bet neleidžia keisti skaitiklio sakydamas: gana man tų nemokamų paslaugų.
Išklausęs tokią istoriją supranti, kad tokio pobūdžio verslas, kai žmonėms po kelis kartus siūloma nusipirkti tai, kas jiems ir taip priklauso, reikalaujama susimokėti už „dovanas“ ir pan., sukūrė didžiąsias Lietuvos problemas. Pati didžiausia iš jų – nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir verslu.
Kodėl daug žmonių abejoja dideliais energetiniais projektais arba mirtinai reikalingu daugiabučių modernizavimu? Tikrai ne todėl, kad blogi projektai arba modeliai, kuriuos gal ir būtina tobulinti. Daugelis žmonių tiesiog turi atmintį ir gyvenimišką išmintį – kai sukčius nebaudžiamas apgaudinėja daug kartų, o valdžia jo nesutramdo – netikiu nei naujais gėrybių pardavėjais ir dovanotojais, nei valdžia. Daugiabučių renovacija abejojantieji taip ir dėsto: „vis tiek kažkaip, kažkuriuo momentu apgaus“.
Tokios nuotaikos ir pasitikėjimo stoka ne tik brangiai kainuoja valstybei ir žmonėms, stabdo svarbių sumanymų įgyvendinimą, bet ir kelia rimtą grėsmę valstybės pagrindams. Tokia tad yra tokio pobūdžio „verslo kaina“. Būtent todėl valstybės kontrolė šioje srityje ir konkurencijos sąlygų užtikrinimas šilumos ūkyje yra vieninteliai receptai, kurie leistų atkurti normalią atmosferą, kai į kiekvieną iniciatyvą ar pasiūlymą nebūtų žiūrima kaip į iškabą pasikeitusio aferisto mėginimą priversti nusipirkti savo paties daiktą kelis kartus. Efektyvios kontrolės ir konkurencijos dėsnių įdiegimas šilumos ūkyje – sunki, bet įgyvendinama užduotis.