- Ne kartą kalbėjote ir rašėte apie Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę susiformavusią „politinę korupcinę sistemą, kurioje piliečiai atskirti nuo valstybės valdymo“. Artėjantys Seimo rinkimai suteikia gerą progą peržiūrėti dabar veikiančią sistemą ir pagalvoti, ką reikėtų keisti, jeigu norime būti demokratinė šalis. Ką siūlote?
Keisti politinę sistemą labai sunku, tai gali būti daroma dviem būdais: masinių riaušių, nepasitenkinimo būdu, kai politinis elitas yra priverčiamas keisti valstybės valdymo pobūdį, arba sutelktine politine valia. Tačiau dabartinę sistemą politinis elitas kūrė sau, ir ši sistema jam yra nepaprastai naudinga. Dėl to, kad visa valstybės valdžia yra politinio elito rankose, visuomenė neturi jokios galios ir jokios valdžios, ji tik gali eiti prie balsadėžių. Ši galimybė politinės sistemos visai nekeičia.
Kitaip sakant, po rinkimų išlenda vienas kitas naujas žmogus arba to paties politinio elito šešėliai, bet tai nieko nekeičia. Lyderių branduolys, kuris vyrauja politikoje jau dvidešimt metų, nepasikeitė. Pradėję vardyti politikos lyderių pavardes pamatysime, kad jų stažas yra dvidešimt ir daugiau metų. Taigi nesiūlau politinės sistemos keisti maištu.
- Juolab kad lietuviai iš prigimties nėra maištinga, mitinguoti ir reikalauti mėgstanti tauta?
Juolab kad lietuviai yra linkę susitaikyti. Niekas netrokšta nestabilumo ir perversmų, visuomenė kitaip maištauja. Viena to maišto išraiška yra masinė emigracija.
- Kodėl veikianti politinė sistema yra naudinga politiniam elitui, valdantiesiems?
Todėl, kad tokiu būdu gali valdyti taip, kaip nori, ir neatsakyti už savo valdymo pasekmes. Visuomenė beveik nemato jokių perspektyvų. Ką politikai kalba arba žada, neturi jokios valstybės raidos perspektyvos. Politikai siūlo atominės elektrinės statybą, tačiau ar statyba gali būti visuomenę sutelkiantis valstybės raidos tikslas? Akivaizdu, kad nei kelių tiesimas, nei didžiulė statyba negali būti tokiu tikslu.
Kita vertus, politikos elitas siūlo būsimos atominės elektrinės gėrį patirti apie 2060–2080 metus, kai esą kažkas atsipirks. Ar girdėjote, kad Europos politikai kalbėtų apie 2040–2060–2080 metų Europos Sąjungą? Niekas nežino, kas vyks pasaulyje po penkmečio, po dešimtmečio...
- Kodėl Lietuvos politikai neturi visus buriančių trumpalaikių, sakykime, penkmečiui, kaip būdavo skaičiuojama sovietmečiu, įgyvendinamų per penkmetį, idėjų?
Norint turėti trumpalaikių planų, būtina bendrauti su visuomene. Normaliai galima bendrauti tik su visuomene, turinčia galios. Kitaip sakant, tik dvi galios gali bendrauti. Visuomenė Lietuvoje neturi jokios galios, todėl manoma, kad nėra jokio reikalo su ir ja bendrauti.
- Nejaugi situacija be išeities?
Grįžtame prie politinės sistemos keitimo klausimo. Tam reikia, kad politinė valdžia sutelktų politinę valią. Pagrindinis dalykas yra reali savivalda. Rinkimų kampanijose būdavo užsimenama apie tiesioginius savivaldos rinkimus, tačiau rinkimams pasibaigus pažadų vėl nebesigirdėdavo. Kodėl? Politinės sistemos keitimas, kai turi visą valdžią, reiškia vieną dalyką - reikia savo noru atsisakyti dalies valdžios.
- Tačiau valdžia nėra į valdžią išrinktų žmonių nuosavybė.
Kai turi savo rankose visą valdžią, ji lyg ir yra tų žmonių nuosavybė. Ja disponuojama be įsipareigojimų, nei nubausti kas gali, nei patikrinti, nei pasiūlyti geresnių valdymo būdų. Esantieji valdžioje daro ką nori, nesitardami su visuomene, todėl Lietuvoje ir valdo kaip kas išmano, kaip išmanė Gediminas Kirkilas, kaip dabar išmano Andrius Kubilius, kaip išmanys Viktoras Uspaskichas ar Algirdas Butkevičius.
Visuomenės balsas viešojoje erdvėje gal ir girdimas, tačiau jokios realios galios neturi, nes realų poveikį vakarietiškose valstybėse turi tik savivalda, turinti tam tikrą valdžios pyrago dalį. Valstybė nustato bendras žaidimo taisykles, pagal kurias visuomenė kasdieniuose darbuose pati tvarkosi. Prancūzijoje savivaldos komunoms yra priskirta statybų tose teritorijose teisė. Kitaip sakant, kiekvienas, norintis statyti teritorijoje, kurioje veikia savivalda, pirmiausia turi tartis su vietos gyventojais ir tik paskui – su valdžia. Visos investicijos normalios demokratijos šalyse eina per savivaldą. Jeigu žmonės nesutiks, investicijų nebus. Atsakomybė yra kitokia.
- Tačiau ir Vilniuje būna gerų dalykų. Negali neprisiminti Jurgai Ivanauskaitei Aguonų gatvėje įrengto skvero ir ten pastatytos skulptūros, prie ko ir mudu esame prisidėję. Susibūrė grupė žmonių, turinčių idėją, ir ji buvo įgyvendinta.
Sutinku, kad grupė žmonių gali nuveikti gerų dalykų, tačiau iniciatyvių žmonių sumanymai gražinti miestą nėra savivalda. Idėjų įgyvendinimas Lietuvoje priklauso nuo to, ar valdžia duos leidimą.
- Nuo ko reikėtų pradėti taisyti teisinę bazę, kad savivalda būtų tikrai demokratiška?
Pirmiausia išrinktieji į Seimą turėtų priimti teisės aktą, suteikiantį tam tikroje teritorijoje gyvenantiems žmonėms teisę pagal numatytą skaičių, kuris irgi svarbus, burtis į savivaldą ir rinkti savo savivaldos vadovą. Iš tos savivaldos teisės išplaukia savivaldos statinio pobūdis. Kai nėra teisinio pamato, tarsi einame iš galo. Visi savivaldos rinkimai turi būti tik tiesioginiai, juolab, kad tiesioginio administravimo principas Lisabonos sutartyje pripažįstamas esminiu demokratijos principu.
Ilgą laiką savivaldos rinkimai buvo partijų rankose. Buvo labai aiškiai demonstruojama nomenklatūrinė partinė visagalybė. Tik visai neseniai, leidus iškelti nepartinius kandidatus, ledai pajudėjo. Kiek laiko buvo einama į tarsi visiems suprantamą Vakarų demokratijos dalyką! Ėjome ilgiau nei dvidešimt metų, ir tai dar nereiškia, kad visi turime teisę organizuotis į savivaldą.
- Tai rodo ne tik teisinės sistemos netobulumą, jos sustabarėjimą, bet ir visuomenės nemąstymą. Kodėl, kaip sakote, politinis elitas tvarkosi kaip išmanydamas, o pilietinė visuomenė apimta letargo miego?
Kai pradedame kalbėti apie visuomenę, turime suprasti, kad visa visuomenė nemąsto. Mąsto tik tam tikri visuomenės atstovai. Žmonės iš prigimties linkę dirbti ir užsidirbti, gyventi, auginti vaikus. Mąstymas nėra jų profesija. Teisę mąstyti apie valstybę, visuomenę žmonės perleidžia politiniam elitui. Taip yra visose šalyse, kuriose politinis ir akademinis elitas mąsto apie nacionalinius interesus, juos laiduoja, rūpinasi valstybės valdymu ir valdo taip, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės.
Lietuvos politinis elitas gana greitai, dar 1991 metais, suprato, kad labai gerai yra valdyti taip, kaip buvo valdoma sovietmečiu, pagal partinės nomenklatūros pavyzdį. Sovietmečiu šalį valdė partiniai, ir manau, kad Algirdas Brazauskas, taip suvokęs valstybės valdymą, nuosekliai perėmė tokį jo modelį. Ir dabar turi valdyti partiniai, tik partijų daugiau. Iš esmės dėl to, ar partijų yra daugiau, ar mažiau, valdymo metodas nesikeičia. Tarsi partijų daug, tarsi yra partinė demokratija, tačiau esminis partinis valdymas išlieka. Partinis nomenklatūrinis valdymas pastaraisiais metais dar labiau sustiprėjo.
Kodėl? Partinis elitas nepaprastai praturtėjo, tapo ekonomiškai galingesnis nei anksčiau. Anksčiau jis tarsi valdė, bet neturėjo savo rankose turto, ir staiga viską gavo į savo rankas ir nebeliko jokio išorinio pono, kuris prižiūrėtų. Neliko Maskvos, o Briuselis leidžia direktyvas. Briuseliui svarbiausia, kad būtų ramu ir didėtų bendrasis vidaus produktas, šalies vidaus reikalai jo nedomina.
- Ar norite pasakyti, kad Lietuvai gresia likti paraštėse ar net būti iš jų ištrintiems?
Mus ne kiti iš paraščių trina, tai darome patys, savo rankomis, ypač būdami nedemokratiški. Lietuva turi tik parodomosios demokratijos atributus, bet neturi demokratijos turinio, todėl reikia aktyvios visuomenės, kuri sugebėtų tvarkytis kasdieniame gyvenime.
Susidaro uždari ratai. Politinis elitas tarsi turėtų skatinti pilietinės visuomenės brandą, tačiau jam svarbiausia išlaikyti valdžią savo rankose. Pažiūrėkite, kas kalbama artėjant rinkimams? Nėra nė vieno rimto oponento. Oponuojama dėl smulkmenų, samprotaujama, kokio dydžio galėtų būti pensijos ir pašalpos, tačiau niekas nekalba apie žmonių teises ir laisves, apie demokratizaciją. Ar teko šiuo klausimu girdėti diskusijų?
Neišgirsite, nes pozicija ir opozicija puikiai suvokia, jog nesvarbu, kurioje pusėje bus po rinkimų, valdžia išliks jų rankose. Taip ir keičiasi ciklai: iš pozicijos pereinama į opoziciją ir atgal. Juolab kad visiems labiausiai rūpi atsiverianti atominės elektrinės pinigų jūra. Kai žiūriu į partijų lyderius, kurie dalyvauja diskusijose, pastebiu, kad jiems nuobodu, nes rūpi vienintelis dalykas – pinigai, visi yra sugundyti ir apsvaiginti to pinigų kiekio, kuris tekės per jų rankas.
- Tačiau turi būti dar vienas kelias. Ką daryti, kad žmonės pradėtų mąstyti ir dalyvauti rinkimuose? Ar elektroninis balsavimas gali padėti?
Taip, atrodytų, kad naujos technologijos padės, tačiau žinome, kas jas diegia. Elektroninis balsavimas vienose valstybėse, pvz., Baltarusijoje, gali būti tik dar didesnio manipuliavimo metodas, kitose šalyse išankstinis balsavimas gali būti naudojamas tų, kuriems jo reikia ir kurie jį gerai išmano. Lietuvoje taip pat žinoma, kaip manipuliuoti technologijomis, kaip sau prisidurti vieną kitą balsų procentą ir sumažinti varžovų skaičius. Šioje srityje veikia daug žmonių. Juolab kad tai yra partijų vidaus dalykas. Jokios procedūros nekeičia Lietuvos politinės esmės ir valstybės mechanizmo veikimo.
Grįžtant prie politinio elito visagalybės, valstybėse išsiskiria dvi valdžios: savivalda ir politinis elitas, kurį visuomenė išrenka, kad valdytų valstybės mechanizmą, jos institucijas. Kadangi Lietuvoje visa valdžia sukaupta valstybės mechanizmo valdytojų rankose, jis yra paverstas politinio elito valdžios stiprinimo ir savo gerovės užtikrinimo, kitaip sakant, pinigų plovimo, priemone.
Jeigu kalbėsime su bet kokiu sąžiningesniu Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) darbuotoju, paaiškės, kad visi viešieji pirkimai, kurių per metus šalyje būna už 12 mlrd. Lt, yra pagrindinis korupcijos mechanizmo šaltinis. Kadangi pirkimai apima visus sluoksnius ir visas ekonomines grupes, tai visos grupės vadovaujasi tuo pačiu principu – dalį lėšų, nuo 10 iki 50 proc., išplauti. Lietuvoje nevyksta jokios statybos, kuriose nenuplauktų lėšų.
Nėra buvę atvejų, kad perkant brangią aparatūrą į šoną nenueitų vienas kitas milijonas. Tuo labai lengva įsitikinti, tereikia patikrinti praturtėjusius ligoninių vyriausiuosius gydytojus, vadovus, gamyklų valdantįjį personalą, savivaldybių ar valstybės įmonių vadovus. Matysime nepaprastai gerai gyvenančius žmones, kurių turto galėtų pavydėti vidutinės klasės vakariečiai verslininkai. Taip greitai praturtėti iš nieko Europoje neįmanoma, galima tik skurdžiose šalyse. Taip politinis elitas valdo valstybės mechanizmą ir panaudoja jį savo gerovei.
Tenka pripažinti, kad ir visa teisėsaugos sistema dirba tam elitui. Teisėsauga negali pati susiprotėti ir imti veikti prieš korupcinę sistemą.
- Jeigu STT ar FNTT atsirastų keli dori sąžiningi pareigūnai, ar jie negalėtų pakeisti situacijos?
Valstybė veikia pagal institucijų veikimo principus, kurie tarpusavyje dera. Jeigu sistema sukurta pinigams plauti, joks doras žmogus negalės joje veikti. Bus arba išmestas, arba priverstas paklusti.
- Tačiau jeigu tokių baltų varnų atsirastų keliose institucijose, argi tai nebūtų signalas?
Taip, sistema sutriktų, tačiau norint ją pertvarkyti reikėtų politinės valios. Ne kartą matėme, kaip kyla konfliktai, po kurių iš darbo lekia pareigūnai. Esu linkęs manyti, kad taip sistema apsivalo nuo ne savo žmonių. Jie pradėjo kenkti puikiai veikiančiai sistemai, todėl tapo nereikalingi.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad dabartinis kelias, kuriuo eina Lietuva, yra savižudiškas, į niekur, be tikslo ir be perspektyvų. Menkėjame ir kaip tauta, ir kaip visuomenė. Didelė dalis žmonių išvyksta, o tie, kurie lieka, turi vienintelį tikslą – susikurti gerovę. Kaip ir politinis elitas, jie tikisi, jog, kad ir kas nutiktų, namai, nuosavybė išliks. Galvojama vien apie namus, sklypus, apie pinigus vaikų mokslams užsienyje.
- Koks vaidmuo valstybėje tenka ekonomikai, kuri globaliame pasaulyje ne visada paklūsta vietos politikų nurodymams?
Ekonomika yra politinio elito valdymo sritis. Ekonomika taip pat yra sluoksniuotas pyragas, susidedantis iš smulkiojo ir vidutinio verslo, valstybės ekonomikos pamato. Politiniam elitui smagiau bendrauti su didžiųjų korporacijų savininkais, ir matėme, kaip greitai Lietuva buvo įkeista bendrovei „Gazprom“ ir Skandinavijos bankams, o pati liko be ekonominio ir finansinio stuburo, todėl visos kalbos apie energetinę nepriklausomybę tėra ideologiniai paistalai.
Smulkusis ir vidutinis verslas apima kasdienį žmonių gyvenimą, nuo kirpyklų ir kepyklų, iki sveikatos bei mokymo įstaigų. Kur veikia tas kasdienis gyvenimas? Tai savivaldos sritis, todėl reikia aiškiai pasakyti, kad kol neprasidės realus savivaldos vyksmas, Lietuvoje smulkusis ir vidutinis verslas niekada neturės jokių geresnių perspektyvų. Kai palygini smulkiojo ir vidutinio verslo sąlygas Lietuvoje ir Lenkijoje, iš karto gali pasakyti, kur geriau, kur važiuojama apsipirkti. Kalbama ne tik apie mokesčių dydį, bet ir apie infrastruktūrą, realų savivaldos pagrindą. Lenkijoje savivalda veikia.
Savivalda yra laisvė, laisvos veiklos zona. Kur yra savivalda, laisvės veikti yra nepalyginti daugiau nei šalyje, kurioje jos nėra. Tokiose šalyse kaip Lietuva savivaldos laisvė yra tik draudimai ir leidimai, priklausantys nuo politinio elito. Esminė mokesčių politika yra politinio elito rankose, veikiama per valstybės valdymo mechanizmą. Realios savivaldos sąlygomis politiniam elitui tenka paisyti savivaldos, klausytis ir girdėti realias žmonių nuotaikas, pageidavimus.
Kai veikia du lygiaverčiai žaidėjai, negalima priiminėti tik vienai pusei naudingų sprendimų, negalima vieno ar kito sektoriaus atiduoti užsienio investuotojams, užsienio bankams. Paradoksas, tačiau Lietuva neturi jokio ekonominio finansinio mechanizmo, kuriuo galėtų veikti bankus, neturime jokio valstybinio komercinio banko. Lietuvos bankas neveikia kaip bankas, jis yra priežiūros institucija. „Snoro“ banko istorija parodė, kaip veikia Lietuvos bankas. Kai turėjome Lietuvos komercinį banką, Lietuvos bankas veikė kaip priedangos organizacija, padėjusi vogti pinigus tam komerciniam bankui. Tokios yra realijos.
- Kalbate apie tai, kas blogai. Nejaugi Lietuvoje nėra gražių dalykų?
Yra daug gražių žmonių, gabaus jaunimo. Lietuvoje yra gražios gamtos, tačiau politinė sistema yra labai negraži.
- Kaip Lietuva atrodo greta Latvijos ir Estijos?
Man atrodo, kad esame panašūs į latvius. Politinio nomenklatūrinio elito mentalitetas yra labai artimas Maskvai, tik nepaprastai godus.
Valstybės valdymas ir demokratijos supratimas labai atsilieka nuo esančiojo Estijoje.
- Kaip per dvidešimt metų, kai šalis atkūrė nepriklausomybę, pasikeitė lietuvių sąmonė, mentalitetas? Ką galėtumėte pasakyti kaip kultūros tyrėjas?
Lietuvių mentalitetas yra paveiktas daugybės dalykų. Pati Lietuva kaip kraštas mentalitetui daro daug mažesnę įtaką nei anksčiau. Yra daug jaunimo, kuriam Lietuva yra šalis, iš kurios išvykstama, nes sąlygos čia gyventi nėra labai geros. Ryšys su gimtine ir gyvenamąja aplinka yra labai susilpnėjęs.
Kitas dalykas, kad yra susilpnėjusi kultūrinės kūrybos, kultūrinės saviraiškos paskata, nes buvo labai stipriai įdiegta, kad pagrindinis dalykas – „daryti pinigus“. Ir globalus, ir vietinis interesai čia sutampa. Manoma, kad jeigu „darai pinigus“, esi žmogus, jeigu neradai – esi lūzeris. Kitas dalykas, kuris labai aiškiai pasimatė, yra politinio elito diegiamas valdžios principas: valdžia yra viskas, visa kita – niekas. Jeigu esi valdžioje, esi žmogus, jeigu valdžioje tavęs nėra, esi... irgi niekas. Politinės valdžios ir visuomenės atskirtis veikia ir mentalitetą, žmonės jaučiasi pažeminti. Lietuvoje yra labai daug pažeminimo jausmo.
Pažeminimo jausmas susijęs su istorine baudžiavos tradicija, todėl dabar mentalitete tarsi grįžtama į baudžiavos laikus, išryškėja baudžiauninko mentaliteto bruožai. Pažiūrėkime, kaip nuolankiai einama į instituciją, kaip nuolankiai su viskuo sutinkama, kiek daug to nuolankumo yra rajonuose, kaimo vietovėse, kur dauguma žmonių priklauso nuo vienos ar kelių šeimų, valdančių ir žemes, ir tarybas, ir merijas. Valdo ne tik meras, bet ir jo brolis, sesuo, pusbrolis. Ir visi dirba Lietuvos labui. Lietuvos, kokios žmonės nesitikėjo. Ir tas mentaliteto lūžis yra įvykęs.
Tarp to, kokios valstybės buvo tikimasi, ir to, kaip dabar tenka gyvent, kai vietinė administracija elgiasi baisiau, nepagarbiau nei okupacinė valdžia. Viena pagrindinių dabartinės situacijos priežasčių ta, kad politinis elitas didelėmis pastangomis visą valdžią paėmė į savo rankas ir nelinkęs nė dalelės perleisti visuomenei.
- Ar Europos mentalitetas daro Lietuvos gyventojams kokį teigiamą arba neigiamą poveikį?
Čia reikia išskirti du dalykus: kiek europietiškas mentalitetas veikia čia, mūsų vietos sąlygomis, ir kiek jis veikia mūsų tautiečius, kurie išvyksta į kitas šalis. Akivaizdu, kad išvykusiuosius tai labai veikia, ir daugelis, paragavę kitokio gyvenimo, aiškiai supranta, kad čia gyventi beveik neįmanoma ir kad valstybė beveik neturi jokių perspektyvų. Pamatę, kaip gyvenama Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, kur veikia stipri savivalda, jie nebenori likti Lietuvoje.
Todėl vis kartoju: kol nepasikeis politinė sistema ir valstybės valdymo pobūdis, tol neturėsime jokių perspektyvų. Dėl to ir sakau, kad galėsime melsis gražiam atominės elektrinės įvaizdžiui ir kentėti, nes jis reikalaus paskutinių čia esančių lėšų. Tačiau politiniam elitui valstybės finansinė padėtis nėra svarbi, nes valstybė skolinasi, pinigai spausdinami, o pagrindinius ekonomikos principus ir niuansus nei kas deramai suvokia, nei apie tai kalba. Visuomenė taip pat nesuvokia, kodėl pradėjo byrėti Europos Sąjungos šalių ekonomika.
Aišku viena, kad jeigu pasiskolinu milijardą ir iš to man nubyra 50 milijonų, tai aš tuos pinigus turiu. Jeigu valstybė po kurio laiko pradės byrėti, su mano 50 milijonų nieko neatsitiks. Kuo daugiau milijonų pasisavinu, tuo geriau gyvenu. Aš, mano šeima, artimieji. Tas mentalitetas akivaizdus politinio elito, aukštosios valdininkijos veiksmuose.
- Grįžtu prie rinkimų kampanijos ir noriu priminti netylančias kalbas apie tai, kad Rolandui Paksui po Konstitucinio Teismo nutarimo, iki bus pakeista Konstitucija, negalima kandidatuoti į Seimą, tačiau jis sėkmingai dirba Europos Parlamente, kur nereikia duoti priesaikos, už kurios sulaužymą neteko Lietuvos prezidento pareigų. Kaip vertinate šią situaciją?
R. Pakso „nuėmimo“ veiksmą vertinu kaip politinio elito reikalą. Jis buvo pagrįstas Konstitucinio Teismo (KT) vertinimu, kad padarytas šiurkštus Konstitucijos pažeidimas. Laipsniavimas „šiurkštus“, „šiurkštesnis“ ir jo pavertimas teisine kategorija buvo labai netvirtas pagrindas. Be to, KT išvada kirtosi su teisine dvasia, kuri įsivyravo Vakarų pasaulyje. Esminis jos aspektas – žmogus nenuteisiamas mirties bausme, o R. Paksui, daliai jo teisių ji buvo pritaikyta.
- Kaip vertinate teisininkų vertinimą, kad skiriasi teisinė ir politinė atsakomybė, nėra aišku, kas aukščiau – šalies Konstitucija ar Europos žmogaus teisių konvencija?
Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino mano mintį, jog negalima visam laikui panaikinti tam tikrų žmogaus teisių, kad ir kaip jis nusikalstų. Kitaip tariant, turi būti nustatytas tam tikras laikas, kada jo teisės suspenduojamos, juolab kad jis ne žmogžudys.
Jeigu prezidento postas yra aukščiausias, kas būtų leidus sulaužyti priesaiką, o paskui vėl eiti į rinkimus ir būti išrinktam? Lietuvos Konstitucijoje, už kurią žmonės referendume balsavo 1992 metais, nustatytos tvirtesnės vertybės nei Europos Sąjungos, kur nutrinamos bet kokios ribos.
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra europinės juridinės dvasios reiškėjas, toje dvasioje žmogaus teisės yra nepaprastai svarbus dalykas. Kad ir kokias vertybes išpažintume, derėtų jas labiau įtvirtinti švietimo sistemoje, kultūrinėje kūryboje ir gyvenime, o ne priešintis sprendimų, kurie kertasis su žmogaus teisių dvasia, įgyvendinimui. Juolab kad realiai žmogaus teisių Lietuvoje niekas negina. Kiek čia yra beteisių, kiek yra teismų sprendimų, kuriais pažeidžiamos ir niekinamos žmogaus teisės.
Kodėl turėtume į kasdienį gyvenimą įsileisti daugiau europinės žmogaus teisių dvasios? Žmogaus teisės yra paminamos labai aiškiai ir daugelyje gyvenimo sričių, ir nei politinio elito, nei žmonių mąstysenoje nėra įsitikinimo, kad svarbiausia valstybės gyvenime – žmogaus, pavienio piliečio teisės. Rūpintis jų apsauga, puoselėjimu, žmogaus laisvių plėtimu turėtų būti suinteresuotos visos valstybės institucijos. Deja...
Grįždamas prie KT noriu pabrėžti, kad jis yra aukščiausia institucija, tarsi teisinio dievo balsas, bet man atrodo ydinga įsivyravusi jo nuostata, kad Lietuva turi Konstitucijos tiek, kiek KT yra jos išaiškinęs.
- Iš savo minčių galėtumėte parašyti rinkimų programą. Į ką atkreipsite dėmesį eidamas balsuoti ir ką patartumėte žmonėms, kurie nori būti aktyvūs ir mąstantys piliečiai?
Jeigu manyčiau, kad rinkimai galėtų ką pakeisti, raginčiau žmones eiti balsuoti. Manau, kad jeigu Lietuvoje atsirastų 95 proc. žmonių, kurie nenueitų, tai būtų rimtas signalas politiniam elitui, kad laikas keisti sistemą.
- Nejaugi siūlote tokį scenarijų, kad balsuoti ateina 5 proc. rinkėjų ir atiduoda valdžią savo favoritams?
Tuomet visi suvoktų legitimumo pobūdį. Viena, kai legitimumas remiasi 5 proc., kita – kai 30 proc. Žinau, kad bus žmonių, kurie tikisi ir eis balsuoti. Manau, kad nors rinkimų programos parašytos protingų žmonių, jų neverta skaityti. Popierius viską iškenčia.
Deja, nematau nė vienos partijos, turinčios esminių pokyčių konkretų planą ir žinančios, kaip ką darys. Kalbėdamas su įvairių partijų atstovais klausdavau apie pirmuosius tris Seimo nutarimus, kuriuos priimtų gavę valdžią. Tačiau nei kandidatai linkę galvoti apie tuos nutarimus, nei žmonės įsivaizduoja, kokie jie turėtų būti.
Pageidaučiau partijos, kurios pirmieji sprendimai būtų tokie: įtvirtinti savivaldos teisę ir iš jos kylančius tiesioginius savivaldos rinkimus, įvesti tarėjų instituciją su sprendžiamojo balso teise ir sutvarkyti specialiųjų tarnybų, renkančių duomenis apie žmones, santykius su piliečiais, kad jie savo teises galėtų ginti teismuose.