Gėdą su Alesiu Beliackiu, už kurio įkalinimą Baltarusijoje prisidėję Lietuvos pareigūnai net nebuvo nubausti, tarptautinei visuomenei dar galėjome pateikti kaip aplaidžią valdžios atstovų klaidą. Tačiau ši pasiteisinimo širma visiškai sugriuvo, kai Lietuvos “juoduosiuose” sąrašuose atsidūrė Baltarusijos režimui oponuojantys aktyvistai, kuriems Lietuvos tarnybos neleido atvykti į Vilniuje rengtą (dėl pavojingų kaimynystėje atominių elektrinių statybų) tarptautinę konferenciją.
Dar didesnę gėdą Lietuvai ir išdavystę kaimyninėms demokratinėms jėgoms užtraukia Vidaus reikalų ministerijos pastangos A. Lukašenkos režimo susidorojimui perduoti jam pasipriešinusį karį.
Ne vienerius metus vadovavau vyriausybėms ir žinau, jog panašių tarptautinei politikai svarbių sprendimų nei Lietuvoje, nei kitose šalyse savarankiškai nepriima nei migracijos, nei pasienio tarnybos. Be Užsienio reikalų ministerijos ar valstybės vadovų žinios nepageidaujamų asmenų sąraše neatsidurtų Baltarusijos aktyvistai. Tokie Lietuvos valdžios veiksmai – tai jau ne klaidos, o sąmoninga Minsko režimui palanki politika.
Jei dabartiniai valdantieji realiai siektų stabdyti grėsmingą Lietuvai Minsko avantiūrą Vilniaus pašonėje statyti nesaugią atominę jėgainę, jie turėtų su išskėstomis rankomis priimti ir visaip remti T.Novikovą, kuri koordinuoja kampaniją prieš pavojingą atominę energetiką Baltarusijoje.
Ką jau kalbėti apie pasitaikiusią progą pasiųsti draugišką signalą paprastiems Baltarusijos kareiviams. Jei valstybės vadovams tikrai rūpi (kaip jie teisinasi, kodėl pasisako prieš ES sankcijas
A. Lukašenkos aplinkai) nepabloginti paprastų Baltarusijos piliečių būklės, tai jiems derėtų nedelsiant suteikti politinį prieglobstį nuo režimo pabėgusiam kariui ir taip pademonstruoti paramą kaimyninėje šalyje išsilaisvinti siekiantiems piliečiams.
Jei mažiau patyrusius lietuvius valdantieji kur nors dar tikisi įtikinti tariamu rūpesčiu paprastais baltarusiais, tai Vakarų visuomenėje pastarieji Lietuvos valdžios veiksmai bus nedviprasmiškai vertinami, kaip parama Minsko režimui.
Visiškai pritarčiau Seimo Užsienio reikalų komiteto nario Egidijus Vareikio ir kitų konservatorių kritikai, kad „bendraudama su Baltarusija pastaruoju metu Lietuva laikosi bestuburės politikos, kuri niekur neveda“. Tačiau tą daro ne kokia buvusių komunistų, o valdančiosios konservatorių partijos vadovai, kurių deleguotas Užsienio reikalų ministras yra tos pačios frakcijos narys...
Nedidelė paslaptis, kad ne Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija realiai valdo šalį, ne ji lemia saugumo nuostatas praradusią užsienio politiką, Rusijos energetinei monopolijai palankios Visagino AE statybą ar socialinę įtampą provokuojančius ekonominius veiksmus. Tačiau tai nuo politinės atsakomybės neatpalaiduoja valdančiosios partijos lyderius, kurie mainais už postus ar „pasišildymą“ prie ES struktūrinių fondų tampa pavojingomis šalies politikos marionetėmis, stumiančiomis Lietuvą į Baltarusijos ir Rusijos glėbį. Galime spėlioti, kas įgyja realią valdžią šalyje ir kur link bandoma Lietuvą pastūmėti, tačiau liūdna stebėti, kaip šios „nematomos“ valdžios šalies verslo ir inteligentijos sluoksniai jau baiminasi labiau, nei 1988 „perestroikos“ metais.
Žinoma Rusijos politikos apžvalgininkė Julija Latynina, nesename komentare radijo stotyje „Echo Moskvy“ vertindama sustiprėjusią Rusijos įtaka Lietuvos valdžiai, nusistebėjo „keistai sutvarkyta Lietuvos politika – oligarchai, kurie nesusiję su Rusija, į politiką neina, o oligarchai, kurie su Rusija susiję, eina.“ Belieka tik ją papildyti, kad saugiausiai Lietuvoje jaučiasi tie jos paminėti oligarchai, kurie tyčiojasi iš Lietuvos ir lietuvių ar neigia pačią Valstybės istorinę kilmę. Ar ne gėda, kai niekinusiems ar niekinantiems Nepriklausomybę - atviros politinės durys.
Ši garsi Rusijos apžvalgininkė primena naiviems lietuviams, kaip 2002 metais už „juokingą sumelę, kažkokius 70 mln. dolerių „Gazpromui“ pardavę Lietuvos dujų tinklus“ Lietuvos valdantieji tikėjosi sulaukti iš Rusijos malonės, esą „Lietuva amžiams gaus pigias dujas“. Deja, kaip visuomet, bestuburės politikos padariniai būna skaudūs - pasidavusi savanaudiškam Rusijos spaudimui, savo valstybės ir piliečių interesų neginančiai Lietuvos valdžiai po keleto metų „Gazpromas“ atsilygino, nustatydama mūsų vartotojams didžiausią Europoje dujų kainos monopolinį antkainį.
Šokdami Lukašenkos šokį valdantieji iš Baltarusijos režimo nesulauks jokios malonės, jei tokia nelaikysime 40 km nuo Vilniaus statomos atominės jėgainės „bombos“ ar sugadinimu santykių su Europos Sąjunga, iš kurios kasmet gauname pusę nuosavo valstybės biudžeto sudarančios finansinės paramos.
Nevengdami „drąsiai“ pakritikuoti JAV ar jos Prezidentą, dabartinė šalies administracija baugiai žvalgosi į paskutiniu diktatoriumi Europoje laikomą A. Lukašenką. Po Baltarusijos parlamento rinkimų farso, kuriuo pasipiktino demokratinis pasaulis, Lietuvos Vyriausybės vadovas apsiribojo tik dviprasmiška fraze, esą „nieko naujo neįvyko“.
O gal ir Lietuvos valdžiai jau tampa per sunki demokratijos našta ir bandoma sukti Lukašenkos pramintu keliu? Lietuvoje jau sėkmingai „diegiama“ atrankinė teisėsauga ir valstybinių partijų sistema (finansiškai uždraudžiant kitų politinių jėgų veiklą), politiškai motyvuotai reguliuojamas verslas, skirstant jį pagal palankumą matomai ir nematomai valdžiai. Nepasiduokime kvailystei!