Ar dabar jau galėtume jaustis ramūs? Nors dabartinė Vyriausybė bando mus tuo įtikinti, bet, deja, pasaulinis ir Lietuvos kontekstas vis dar neleidžia taip manyti. Pirmiausia — dėl mūsų pačių Vyriausybės veiklos. Pernelyg drąsiai giriamasi nuveiktais darbais, neįvertinant, kad padaryta klaidų, kurių tiesiog nenorima pripažinti.
Minimalų atlyginimą būtina didinti
Niekas nepasikeis Lietuvoje, jei pirmiausia neatsigręšime į paprastą žmogų. Ne politikos elitu save vadinantys, šiuo metu Seime suolus trinantys parlamentarai, ne monopoliniai oligarchai ar „šoumenai“ stiprina valstybę. Būtent Lietuvos žmonės, kasdien einantys į darbą, kuriantys darbo vietas, kantriai auginantys vaikus ir mokantys mokesčius valstybei, daugiausiai suneša į valstybės aruodą, iš kurio vėliau dalijami pinigai įvairioms sritims: medicinai, švietimui, socialinei apsaugai ir t. t.
Tai kodėl taip bijoma didinti minimalų atlyginimą? Neva dėl darbdavių. Tai tik priedanga, nes būtent pramonininkų konfederacija pirmoji prabilo, kad sutinka dėl minimalaus atlyginimo didinimo. Tiesą sakant, daugelyje normaliai veikiančių įmonių jau seniai mokamas kur kas didesnis atlyginimas nei 850 litų „popieriuje“. Didelė nepagarba ir pasityčiojimas žmogui siūlyti tokį darbo užmokestį. O jei tokia suma oficialiai ir konstatuojama, ne paslaptis, kad likusi atlyginimo dalis mokama vokeliuose. Ko tuomet vertos kalbos apie „šešėlio“ mažinimą valstybėje? Kad žmogus jaustųsi oriai, minimalus atlyginimas turėtų būti apie 1500 Lt. Atitinkamai ir pensininkai negali pragyventi už 600 Lt. Senatvės pensiją būtina susieti su atlyginimo vidurkiu ir mokėti ne mažiau kaip 60 proc. šalies vidutinio (neto) darbo užmokesčio dydžio. Be to, reikia dar labiau mažinti mokesčius mažas pajamas gaunantiems žmonės ir didinti juos daug uždirbantiesiems, naudojant neapmokestinamo minimumo svertą. Tai tik bazinės nuostatos, kurios turėtų būti įteisintos mūsų valstybėje, nes Lietuvos žmonės to tikrai verti.
Pastaraisiais metais vyko atvirkštinis procesas. Visi pajuto, kad pajamos nedidėjo, o perkamoji galia gerokai sumažėjo, po kelis ar keliolika proc. brangstant būtiniausiems produktams. Pagrindinio žmonių išlaidų krepšelio įvertinimas parodo, kad per pastaruosius 3 metus žmonių perkamoji galia sumažėjo 23 proc.
Vyriausybė praleido gerą progą padėti žmonėms bent iki 9 proc., mažindama PVM mokestį būtiniausiems maisto produktams: pieno, mėsos, žuvies produktams, paukštienai, duonai, miltams ir kitiems. Lengvatinis PVM tokiems produktams taikomas beveik visose ES valstybėse. Pavyzdžiui, Airijoje, absoliučiai daugumai maisto produktų nėra jokio PVM, o didesniu PVM apmokestinamos tokios prekės, kaip šokoladas, be kurių galima išsiversti kasdieniam gyvenime. Statistika rodo, kad atpiginus tokius produktus jų apyvarta padidėtų, taigi valstybė neprarastų mokesčio įplaukų į biudžetą.
Sumažinus nedarbą, sumažės emigracija
Turbūt kiekvienas iš mūsų žinome, kokia sunki emigranto dalia. Dirbti svetur esame išlydėję ką nors iš giminių ar artimųjų. Išsiskirti su artimaisiais, juo labiau — palikti Lietuvoje vaikus, didelė psichologinė trauma kiekvienam išvykstančiajam. Bet taip pasielgti priverčia gyvenimas, įspraudęs į kampą dėl beviltiškų gyvenimo sąlygų. Ar galima šį procesą sustabdyti? Galima, jei kitaip pradėtume žiūrėti į žmogų, verslą ir naujų darbo vietų kūrimą.
Demografiniai rodikliai jau dabar verčia susiimti už galvos. Jei gyvenimo sąlygos Lietuvoje nepagerės, kas turi didelę įtaką gimstamumui, o emigracijos mastai bus tokie, kaip dabar, 2025 m. galime turėti nuo 2,6 iki 2,8 mln. gyventojų. Netgi 2011 m. fiksuotas apie 3 mln. gyventojų skaičius vertė suklusti, kaip galėjome „iššvaistyti“ vos ne pusę milijono savo žmonių.
Beviltiška tikėtis ištraukti Lietuvos ekonomikos iš duobės, jei nebus sukurtos sąlygos su importu konkuruojančiai ir eksportuojančiai ekonomikai, nebus sukurtos konkurencingos sąlygos smulkaus, šeimos verslo vystymuisi mažmeninėje rinkoje, neatsiras lygių mokestinių sąlygų konkuravimui su kaimyninėmis valstybėmis.
Be abejo, reikia skatinti ir remti atradimus aukštųjų technologijų srityje, remti tokių technologijų perdavimą į gamybą mūsų valstybėje, kurti kuo daugiau intelektualių darbo vietų finansų srityje, tačiau būtina suprasti, kad be tradicinės pramonės neišsiversime. Tai įrodė Vokietijos, Švedijos, JAV ekonomikos, skiriančios ypač didelį dėmesį gamybai skatinti. Būtent tai yra ekonomikos stuburas, sukuriantis daugiausiai darbo vietų.
Paskatinus ir išplėtus gamybą sugebėtume subalansuoti biudžetą, nustotume skolintis ir pradėtume grąžinti skolas. Kitaip mūsų laukia pietų Europos likimas, kai valstybė prieina ekonominę bedugnę. Mums iš jos išlipti bus žymiai sudėtingiau.
Mokesčių keitimui — metų moratoriumas
Būtina pasiekti, kad mokesčiai Lietuvoje būtų keičiami ne dažniau kaip kartą per metus. Dar geriau, jei jie nebūtų keičiami ne dažniau kaip du kartus per ketverius metus, neleidžiant mokesčių įstatymų keisti kartu su pateiktu valstybės biudžeto projektu. Aišku, kuo didesnis mokesčių politikos stabilumas naudingas ir verslui, ir žmonėms, ir tai pačiai valstybei, kuri galėtų ramiai prognozuoti finansus. Be to, mokesčių įstatymų pakeitimai turėtų būti teikiami Seimui tik su privalomu nepriklausomų ekspertų ir asocijuotų verslo struktūrų atstovų įvertinimu.
Prisimename, kokią sumaištį sukėlė vadinamoji naktinė mokesčių reforma, po kurios vėl tenka taisyti ir į ankstesnį lygį atkurti daugelį mokesčių. Neapgalvotas ir skubotas sprendimas atnešė daugiau žalos nei naudos.
Atrodytų, mokesčiai buvo didinami tam, kad kuo daugiau BVP būtų perskirstyta per valstybės biudžetą, bet išėjo apgailėtinas rezultatas — 2008 m. perskirstymas siekė 31 proc., o 2011–aisiais, kai buvo paskelbta kova su šešėliu, tesiekė 28,9 proc. Vadinasi, net padidinus mokesčius, lėšų perskirstymas nepadidėjo, o priešingai — sumažėjo. Galima daryti išvadą, kad dar daugiau verslo buvo nustumta į šešėlį.
Tam, kad verslui sudarytume padorias sąlygas, o šis būtų suinteresuotas kurti naujas darbo vietas, būtina palengvinti mokesčių naštą tais atvejais, kai steigiamos naujos įmonės, daromos inovacijos. Reikėtų neriboti pelno mokesčio įstatyme numatytos investicijų lengvatos laiko ir dydžio atžvilgiu, leisti ja naudotis ir tais atvejais, kai įsigyjamas Lietuvos rinkai inovatyvus turtas, nors jis ir nėra naujas. Diferencijuojant pagal įmonių, kurių metinė apyvarta siekia iki 1 mln. litų, veiklą, depresiniuose regionuose laikinai reikėtų taikyti nulinį pelno mokesčio tarifą. Ypač tai pasakytina apie startuojančias gamybines įmones.
Pritraukiant užsienio investicijas turi normaliai veikti investicijoms pritraukti sukurta viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“, kurios veikla turi būti orientuota į pritraukimą verslų, eksportuojančių, kuriančių didžiausią pridedamąją vertę, sukuriančių daugiau darbo vietų. Ši įstaiga turėtų apsiimti sutvarkyti ir visas biurokratines procedūras už investuotoją. Patikėkite, tai būtų svarus argumentas investicijoms pritraukti.
Ir, žinoma, būtina koreguoti viešųjų pirkimų įstatymą, vietoje ydingo žemiausios kainos taikymo kriterijaus pasirenkant ekonominio naudingumo kriterijų. Atsisakyti viešųjų pirkimų procedūrų, kai pirkimo sumos yra per mažos arba pirkimai vykdomi specifinėse srityse, tarkim, ambasadose užsienyje. Viešųjų pirkimų įstatymą būtina gerokai peržiūrėti, atsižvelgiant į verslininkų pastabas, susiformavusias iš praktikos. Mes dažnai prisikuriame barjerų, kurių nereikalauja jokios europinės institucijos. Kažkam to matyt reikia?
Skolinomės ir smukome
Pasimokę iš ekonominės krizės supratome, kad valstybė turi kaupti lėšas nenumatytiems atvejams. Estams pavyko palyginti lengvai išgyventi ekonominę krizę, nes jie turėjo „šiltus kailinius“. Lietuvoje lėšos buvo lengva ranka švaistomos — artėjo rinkimai.
Nauja Vyriausybė tiesiog privalo kasmet, tvirtinant valstybės biudžetą, sukaupti stabilizavimo rezervą, jam skiriant tam tikrą proc. nuo nacionalinio biudžeto pajamų bei jį papildant iš privatizavimo fondo. Pastarojo lėšos negali būti pravalgomos, pavyzdžiui, milijardinėms „Sodros“ skylėms užkamšyti, o investuojamos arba kaupiamos stabilizavimo fonde.
Esu įsitikinęs, kad nacionalinis biudžetas turi būti formuojamas ne interesų grupių, kurias tuo metu palaiko valdančioji dauguma, o programiniu principu. Kad kiekvienas politikas netrauktų antklodės į savo pusę ir nešvaistytų valstybės pinigų. Valstybės investicinė programa turėtų būti tvirtinama mažiausiai penkeriems metams, atsižvelgiant į ilgalaikius savivaldybių ir ministerijų planus.
Taigi mūsų šalies ūkio situacija nėra gera. 2008 m., pagal oficialius skaičius, valstybės BVP siekė 112,084 mlrd. Lt, o 2011–aisiais — 105,7 mlrd. Sumažėjo 6,384 mlrd. Lt. Nereikia pamiršti, kad paimti kreditai ir ES pinigai taip pat patenka į BVP rodiklį. Valstybės skola irgi padidino BVP rodiklį, nes ji nuo 2008 padidėjo beveik tris kartus ir dabar siekia apie 50 milijardų Lt. Tai tiek pinigų reikės grąžinti jau ne mums, o mūsų vaikams ir anūkams.
Gaila, kad per tiek metų politikai nesubrendo tiek, kad galvotų apie visos Lietuvos žmonių ir pačios valstybės ateitį. Džiaugiamasi BVP augimu, už skaičių slepiant tikrąją tiesą: juk ES lėšos taip pat turi tiesioginės įtakos BVP rodikliui. 2008 m. Lietuvos ekonomikai buvo skirta 3,482 mlrd. Lt ES pinigų. Bendra 2009–2011 m. gautų ES pinigų suma lygi 18,075 mlrd. Lt. Per pastaruosius trejus metus ES finansavimas buvo vidutiniškai 2,543 mlrd. Lt didesnis, nei 2008–aisiais.
Nedėliosiu ir nekartosiu jau publikuotų skaičiavimų, bet atėmus pasiskolintas ir ES lėšas matome, kad realus Lietuvos BVP 2011 metais tesiekė 95,982 mlrd. Lt. Tai 16,102 mlrd. Lt (14,3 proc.) mažiau nei 2008–aisiais.
Emigrantų uždirbti pinigai siekia 3–4 mlrd. Lt kasmet, o tai yra didžiulė parama Lietuvos ekonomikai, daranti tiesioginę įtaką BVP rodikliui ir gerinanti jį apie 3 proc.
Ant rankų pirštų galėčiau suskaičiuoti politikus, kurie supranta, stebi valstybės situaciją ir nuoširdžiai dirba žmonių labui. Girtis savo sugebėjimais neužtenka — reikia tai įrodyti patirtimi, išsilavinimu ir iki šiol nuveiktais darbais. Ne kiekvienas gali vairuoti valstybės vairą, todėl tikiu, kad šįkart Lietuvos žmonės bus apdairesni ir rinksis atsakingai.