Ir nors mūsų Konstitucijos 96 straipsnyje labai nedviprasmiškai pasakyta, jog Vyriausybė yra solidariai atsakinga už bendrą veiklą, konservatoriai kažkodėl šios atsakomybės kadencijos pabaigoje nusprendė nusikratyti.
Kodėl, paaiškinti nesunku – jie supranta, jog kaip propagandiškai besigirtum, kad „viskas gerai“, iš tiesų taip nėra. Jau vien šis įtakingo konservatoriaus pareiškimas rodo, jog ir jie patys pagaliau pradeda pripažinti, kad visiška nesėkmė yra renovacija, kad nepasisekė ir su garsiai išreklamuotu „saulėlydžiu“, ir t.t.
Tiesa, dar nežinome, ką galvoja abi koalicijos partnerės - liberalų partijos - apie konservatorių valdomas ministerijas – gali paaiškėti, jog gerų autonomijų - ministerijų ir nebuvo. Vis tik konservatorių koalicijos partneriai šiuo požiūriu ne ką geresni. Ko vertas tik Liberalų sąjūdžio lyderio E. Masiulio plakatas Vilniuje apie Klaipėdos uostą – suprask, ten jau jų tėvonija ir tik liberalų dėka uostas dirba gerai...
Lietuvoje nuo 2000-jų dirbo mažiausiai penkios realiai koalicinės Vyriausybės ir, matyt, artimiausiu metu tokias ir turėsime. Tai lemia mūsų rinkimų sistema ir žmonių pasirinkimas. Tačiau dirbus visą kadenciją kartu, aiškinus, jog koalicija „vieninga ir dirba gerai“, didžiausiai valdančiajai partijai staiga pareikšti, kad dėl visų nesėkmių kalti tik koalicijos partneriai – mažų mažiausiai apgailėtina konservatoriška arogancija. Tiesa, turim prisiminti, jog konservatoriai niekada jokių klaidų nedaro ir visuomet teisūs. Viskas būtų dar geriau, tačiau trukdo įvairiausi „priešai“ Lietuvoje ir užsienyje, o šį kartą, pasirodo, ir koalicijos viduje.
Ir nors Vyriausybė, pagal mūsų Konstituciją, o ir visose Europos šalyse, yra, kaip jau minėta, kolegialus organas, pasirodo, dabartinė, pagal M. Adomėną, yra tik autonominių žinybų darinys. Ir iš tiesų, jei energetikos ministerija „priklauso“ konservatoriams, o, pavyzdžiui, aplinkos ministerija - koalicijos partneriams, tai apie kokį šilumos, energijos taupymą skatinantį šių žinybų bendradarbiavimą galima kalbėti. Todėl ir turime tai, ką turime – aukščiausias šilumos kainas ir sužlugdytą namų renovaciją. Tiesa, nors energetikos ir užsienio reikalų ministerijos „priklauso“ tiems patiems konservatoriams, pigesnių dujų išsiderėti nepavyko ir net neaišku, ar buvo mėginta tai daryti.
Šie pavyzdžiai tik parodo, jog iš tiesų ministerijos dirbo atskirai, autonomiškai, taip pat ir tų pačių konservatorių, tarpusavyje nesusišnekėdavo, o autonomiškumas tapo principu. Todėl ši A. Kubiliaus Vyriausybė ir netapo realiai kolegialiu organu, kaip tai turėtų būti.
Nesuprantamu tampa šiuo atveju ir ministro pirmininko vaidmuo – ar jis tik formaliai pirmininkauja Vyriausybės posėdžiams, ar dar ir vadovauja Vyriausybei? Nereikėtų tuo atveju stebėtis ir, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ir Teisingumo ministerijų nesusikalbėjimu, gėdingai išduodant Baltarusijos disidentą ir žmogaus teisių gynėją A. Beliacką, bei daugeliu kitų panašių atvejų. Nes, kaip matome, dirbo „autonomiškos“ ministerijos, atsakingos tik už dalį problemos, informacija ne tik nesidalinta, bet gal ir tyliai džiaugtasi, kad kolegos koalicijos partneriai daro klaidas.
Akivaizdu, kad atskirai ar autonomiškai dirbančios žinybos gerokai menkina valstybės valdymo potencialą, visa šis „autonomiškumas“ nusileidžia į žemesnes grandis. Bet kuriuo atveju – tai gerokai padidina biurokratijos naštą jau tik todėl, kad pilietis siuntinėjamas „nuo Kermošiaus pas Jermošių“ arba nuo konservatorių pas liberalus ir priešingai. Ar galima pagaliau kalbėti apie kokią nors bendrą Vyriausybės strategiją, jei atskiros ministerijos turi savo „strategijas“?
Vis tik, pagal konservatorius, Vyriausybė, nepaisant netikusių koalicijos partnerių, nepasiteisinusios ministerijų autonomijos, dirbo gerai. Tačiau išeitų tik per pusę. Arba, kitaip sakant, perpus gera Vyriausybė.