Prieš kelis mėnesius Estijos Prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas viešai pareiškė: „Jeigu internetas turėtų pašto adresą, jis greičiausiai būtų registruotas pas mus, Estijoje.“ Toks drąsus pareiškimas nėra iš piršto laužtas. Vos 1,4 mln. gyventojų turinti Estija, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo gausiai investuojanti į interneto plėtrą, net didžiųjų valstybių vis dažniau pavadinama šalimi, sukūrusia patį pažangiausią elektroninės valdžios modelį.
Vienas didžiausių Estijos pasiekimų informacinių technologijų (IT) srityje – prieš dešimtmetį įdiegtos ir sėkmingai veikiančios asmens tapatybės (ID) kortelės, kurių turėtojai gali naudotis visomis valstybės teikiamomis elektroninėmis paslaugomis, o jų jau suskaičiuojama daugiau kaip 40 rūšių – nuo mokesčių už automobilių parkavimą iki galimybės balsuoti internetu. Estai tvirtina, kad būtent ID kortelių įdiegimas leido jiems pirmiesiems pasaulyje dar 2005-aisiais valstybės mastu surengti pirmuosius elektroninius rinkimus.
Būdas apsisaugoti nuo kaimynų invazijos
Interneto plėtros svarbą estai suvokė netrukus po nepriklausomybės atgavimo. Vienas didžiausių jos rėmėjų buvo dabartinis šalies vadovas T. H. Ilvesas, daug metų praleidęs Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Prie interneto plėtros daug prisidėjo ir moderniai mąstanti jauna šalies Vyriausybė – jau nuo 1995 m. Estija šiai sričiai kasmet skiria po vieną procentą nuo bendrojo šalies produkto (BVP).
2000 m. Estijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriame buvo paskelbta, kad viena pagrindinių žmogaus ir piliečio teisių – naudotis internetu. 2002 m. šalis įstatymu įteisino balsavimą internetu kaip būdą pritraukti daugiau jaunimo ir sutaupyti rinkimams skiriamų lėšų. Estijos politikai paskaičiavo, kad įdiegus virtualų balsavimą reikėtų kur kas mažiau pinigų tiek biuletenių spausdinimui, tiek rinkimų komisijų narių darbo užmokesčiui.
Tais pačiais metais Estijos programuotojams buvo iškelta užduotis iki 2005 m. sukurti elektroninio balsavimo sistemą ir aprūpinti piliečius elektroniniais asmens pažymėjimais, taip pat imtasi įteisinti elektroninį parašą. „Pabandėme rasti techninį sprendimą, kuris garantuotų interneto tinklo saugumą ir kartu būtų visiškai skaidrus stebėtojams. Mums tai pavyko. Tai – dvigubo kodavimo sistema, garantuojanti maksimalią informacijos apsaugą. Jai panaikinti reikėtų mažiausiai dvidešimties metų“, – tvirtino Nacionalinės rinkimų komisijos elektroninio balsavimo projekto vadovas Tarvis Martensas.
Dvigubo kodavimo sistema veikia gana paprastai. Rinkėjas kompiuteriu, turinčiu specialų ID duomenų skaitytuvą (jie Estijoje parduodami visur ir kainuoja vos keliolika litų), balsuoja už vieną iš kandidatų. Signalas specialia programa užšifruojamas ir internetu perduodamas į centrinės rinkimų komisijos serverį. Iššifruoti signalą galima tik specialiu raktu. Perimti signalą arba laužtis į sistemą – tuščias reikalas, nes įsibrovėlis, neturėdamas antro rakto, išvys tik neaiškių simbolių rinkinį.
Atmetė Prezidento veto
2005 m. gegužę, likus mėnesiui iki savivaldybių rinkimų, Estijos parlamentas priėmė įstatymą, atvėrusį kelią juose balsuoti internetu naudojantis ID kortelėmis. Negalima sakyti, kad šalies politikai sprendimui pritarė vienbalsiai: tuo metu valdančiajai koalicijai priklausiusi Estijos liaudies sąjunga garsiai nuogąstavo dėl sumanymo saugumo ir tvirtino, kad balsuojant internetu bus neįmanoma nustatyti, ar rinkimai iš tiesų buvo demokratiniai ir nepriklausomi.
Priimtam įstatymui nepritarė ir tuometis Estijos Prezidentas Arnoldas Ruutelis, net atsisakęs pasirašyti parlamento patvirtintą dokumentą, nes šis esą pažeistų šalies Konstituciją. A. Ruutelis rėmėsi argumentu, kad piliečiai, balsuojantys tradiciniu būdu, negali keisti savo sprendimo kelis kartus, kaip tai leidžiama balsuojantiesiems virtualiai. Prezidento argumentai buvo atmesti, nutarus, kad galimybė balsuoti internetu yra suteikiama visiems piliečiams be jokios išimties.
Virtuali ataka neprivertė atsisakyti plėtros
Kaip žinoma, tų metų pavasarį Estija nusprendė iš miesto centro iškelti paminklą sovietų kariams. Taline kilo neramumai, netrukus persikėlę ir į internetinę erdvę. Pirmoji kibernetinė ataka, kai tūkstančiai neidentifikuotų vartotojų pabandė įsibrauti į Estijos Vyriausybės, žiniasklaidos priemonių ir bankų duomenų bazes, buvo gana primityvi, tad greitai likviduota. Tačiau virtualus puolimas buvo pakartotas, tik kur kas platesniu mastu. Jis truko net tris savaites, ir atremti ataką pavyko tik apribojus internetinio ryšio prieigas. Tuo pačiu metu šalyje plačiai sklido gandai apie pažeistas bankų elektronines sistemas, neįmanomais tapusius atsiskaitymus kortelėmis parduotuvėse ir panašius dalykus, nors su realybe jie turėjo mažai ką bendro. Tačiau ir šis išpuolis šaliai davė daugiau naudos, nei buvo padaryta žalos.
Netrukus po jo NATO, nutaręs pasinaudoti Estijoje sukaupta patirtimi, šalyje įsteigė analitinį Kibernetinio saugumo centrą. Patys estai įsteigė dabar efektyviai veikiantį Virtualios krašto erdvės gynybos centrą, turintį prognozuoti kibernetinių atakų grėsmę ir ją atremti. Be to, šalies Vyriausybė po 2007-ųjų išpuolio subūrė maždaug 100 IT specialistų grupę – Kibernetinės gynybos lygą (angl. Cyber Defence League), savanoriškais pagrindais sprendžiančią virtualios erdvės saugumo problemas. Estai tvirtina: kitos šalys kviečia savanorius, besitreniruojančius miškuose ir laukuose, o jie pratybas vykdo internete.
Pragmatiškas valdžios požiūris
Apžvalgininkų manymu, Estijos sprendimą 2007 m. internetu rinkti parlamentą, nepaisant neseniai vykusios virtualios atakos, nulėmė pragmatiškas valdžios požiūris. Reikia žinoti, kad tai buvo pirmieji nacionaliniai rinkimai po įstojimo į Europos Sąjungą, sulaukę nemažo Bendrijos viršūnių dėmesio. Regis, įžvalgūs Estijos vadovai pasinaudojo šia padėtimi, kad dar kartą paskelbtų apie savo šalies lyderystę diegiant elektroninės valdžios sistemą.
Iki šiol estai internetu balsavo penkis kartus. Pirmą kartą, per 2005 m. savivaldybių rinkimus, Estijoje internetu balsavo 9 317 piliečių – apie 1 proc. visų dalyvavusiųjų rinkimuose. Per 2007 m. parlamento rinkimus tokį būdą pasirinko 30 243 žmonės, per 2009-ųjų Europos Parlamento rinkimus – 58 669, o per 2011-ųjų parlamento rinkimus – daugiau kaip 150 tūkst. piliečių, t. y. ketvirtadalis visų rinkimuose dalyvavusių žmonių.
Per pernai vykusius parlamento rinkimus Estijoje nuskambėjo ir istorija, kaip vienas iš kandidatų bandė internetu surinkti savo būsimų rinkėjų asmens duomenis. „Nežinau, ką tas kvailys sau manė. Nuslėpti tokio įsikišimo neįmanoma“, – tuomet pareiškė uoliausiu interneto plėtros šalyje skatintoju laikomas Estijos informacinių technologijų koledžo lektorius Linnaras Viikas.
Estijos rinkimų prievaizdai tikina, kad jų taikoma sistema gana patikima, o duomenų apsauga vis tobulinama. „Per rinkimus 2011-aisiais buvo susirinkę daugybė stebėtojų, – tvirtino Informacinių ir telekomunikacinių technologijų demonstracinio centro vadybininkė Anna Piperal. – Jie pripažino, kad situacija yra tinkamai kontroliuojama. Be to, bet kuris rinkėjas, nusprendęs balsuoti internetu, paskui gali pasižiūrėti, kam atiteko jo balsas. Balsuojant tradiciniu būdu tai neįmanoma. Ir net jeigu rinkėją kas nors privertė balsuoti internetu taip, kaip kažkam naudingiau, jis visada gali perbalsuoti iš naujo. Be to, tiek kartų, kiek nori, nes įskaitomas tik paskutinis balsavimas.“
Estijos teisės aktuose nustatyta, kad balsavimas internetu vyksta kartu su išankstiniu balsavimu, likus 3–6 dienoms iki rinkimų datos. Jei rinkėjas apsigalvoja ir nutaria rinkimų dieną dar kartą balsuoti tradiciniu būdu, jo internetu perduota valia anuliuojama ir įskaitomas tik „popierinis“ balsas. Per 2011 m. parlamento rinkimus iš daugiau kaip 150 tūkst. internetu balsavusių piliečių rinkimų dieną apsigalvojo ir tradiciniu būdu dar kartą balsavo 150 žmonių.
Vertindamas jau penkis kartus vykusius elektroninius rinkimus, Nacionalinės rinkimų komisijos ekspertas Priitas Winkelis teigia: „Svarbiausia taikant balsavimą internetu – visuomenės pasitikėjimas. Jis turi būti didelis. Nuolatinis pasitikėjimo ir skaidrumo stiprinimas – pagrindinis įstatymas.“
Faktai apie Estijos elektroninę plėtrą:
Mokyklos kompiuterizuotos 100 proc.
71 proc. namų ūkių turi kompiuterius.
68 proc. namų ūkių turi nuolatinę interneto prieigą.
94 proc. mokesčių deklaracijų pateikiamos internetu.
Per 2011 m. parlamento rinkimus internetu balsavo 24,3 proc. rinkėjų.
