Neseniai viešoje erdvėje nuskambėjo Vilniaus miesto mero bendražygio J. Antanaičio pagalbos šauksmas gelbėti prievartinę renovaciją. Prisimenate, kadaise tautų tėvas taip pat žadėjo padaryti visus laimingus per prievartą. Kaip įprasta, visuotine laime (renovacija) žadėjo pasirūpinti partija. O partija – tai savivaldybė ir jos (ne)valdomas šilumos ūkis. Netrukus miestiečių vardu Vilniaus šilumos tinklai pasiskolins 15 milijonų litų būstams renovuoti, o partijos prašymu šilumos tiekėjas renovuos jūsų namus. Už suteiktą laimę jums beliks tik daug metų sąskaitas mokėti.
Vilniaus Gedimino prospekte šalia užrašo „Miestas tampa patogesnis“ nutįsusi eilė prie bene vienintelio „Vilniečio kortele“ prekiaujančio kiosko. Šiuo užrašu greičiausiai norėta pranešti, kad stovėti eilėse miesto centre žymiai patogiau nei, tarkime, Karoliniškėse. Be to, tai puikus būdas atitraukti miesto jaunimą nuo gausybės centre įsikūrusių kavinių, barų ir kitų sveikatai žalingų veiklų. Tais senais mūsų menamais laikais žmonės laisvalaikį taip pat leisdavo eilėse.
Bestovint eilėje galima pasigrožėti rūpestingai prižiūrimų medžių žaluma. Ne taip seniai šiam tikslui Vilniaus valdžia įsigijo apie 300 tūkstančių litų kainavusią laistymo sistemą ir paslėpė ją po žeme. Anuomet požeminės slėptuvės irgi buvo labai populiarios. Kol neiškilo ypatingų situacijų grėsmė, savivaldybės tarnybos ėmėsi patikimų ir per daugelį dešimtmečių patikrintų metodų. Raudona laistymo įrenginio spalva simbolizuoja socialistinę Vilniaus savivaldybės valdančiosios daugumos vienybę.
O ar dar prisimenate apkūnias tetules, po butus nešiojančias miltelius pelėms nuodyti? Šią veiklą labai pamėgo ir Vilniaus mero bendražygiai - gaudo jas netgi ten, kur jos niekada nesiveisė. Nors visiems žinoma, kad pelės nesimaitina mašinų detalėmis, laistytuvais ir grėbliais, sutartis su pelių gaudytojais privalu turėti visiems – jos labai pagerina verslo sąlygas mieste.
Kiek pamenu, tais senais laikais viskas nuolat pigdavo, kartais būdavo dalinama nemokamai, ypač prieš rinkimus. Vilniaus savivaldybė sumokėjo 5,5 milijono litų, kad galėtų nemokamai pakeisti elektroninius bilietus į elektronines „Vilniečio kortelės“. Kitu atveju būtų normalu galvoti, kad ši suma bus įskaičiuota į bilietų kainas, tačiau vicemeras pranešė – bilietai atpigo ir dar pigs.
Iš pradžių atpigo mėnesiniai bilietai, nors šiek tiek sutrumpėjo mėnuo. Paskui atpigo vienkartiniai – nuo 2 litų iki 3,5 lito. Vėliau dar kartą atpigo, šį kartą nuo 3,5 lito iki 2 litų. Sako, netrukus bus galima važiuoti nemokamai. „Vilniečio korteles“ greičiausiai išmes. Svarbiausia, apklausos būdu įsitikinti, jog liaudis to nori. Prieš rinkimus Vilniuje komunizmas ranka pasiekiamas.
Vilniaus meras sako, kad Vilniuje nuolat pinga šiluma, o ateity dar labiau pigs. Tiesa, dujos brangsta, bet čia jau priešų darbas. Per keletą dešimtmečių priešai liko tie patys, tik pakeitė gyvenamąją vietą.
Tad kas gi tobulėjant technologijoms pasikeitė Vilniuje? Labiausiai miesto gyvenime suklestėjo viešieji ryšiai, informaciją miestiečiams pakeitė akcijos. Atsirado ir išnyko oranžiniai dviračiai, metro idėjas keitė negyvenamų salų artumo regimybė, į mūsų gyvenimą įsiveržė keisti „kaimynai“. Nors tai brangus malonumas, iš praeities žinome - kol sistema gyvuoja, ją būtina maitinti. Milijardus litų skolos skaičiuojančiame Vilniaus miesto biudžete vienas kitas milijonas esmės nekeičia.
Gaila, kad Vilniaus miesto valdžia per daugelį metų neišmoko pasakyti „NE“, tik skanduotę „visada pasiryžęs“ pakeitė „visada „taip“. O juk gebėjimas atsispirti beprasmėms iniciatyvoms leidžia susitelkti ties realiais darbais, yra pagrindinis valdžios stiprybės ir išminties šaltinis.