Buvo gerosios praktikos pavyzdžiu
Demokratinių rinkimų ištakų politikos moksluose dažniausiai ieškoma senovės Atėnų modelyje. Maždaug V a. pr. Kr. šiame mieste-valstybėje susiformavo rinkimų sistema, kuri vėliau tapo filosofų, istorikų ir politologų tyrimų objektu. Būtent Antikos laikų Atėnuose graikai sukūrė rinkimų modelį, ne vienam šimtmečiui prikausčiusį rinkimais besidominčių mokslininkų dėmesį.
Rinkimų modelis Atėnuose dažnai pateikiamas kaip pirmasis žmonijos istorijoje tiesioginės demokratijos pavyzdys. Mat į vieną vietą susirinkę piliečiai čia pat balsuodami spręsdavo svarbiausius bendruomenės gyvenimo klausimus, į atsakingas pareigas buvo renkami arba patvirtinami pareigūnai.
Tautos susirinkimas – kartą per dešimt dienų
Piliečio teises senovės Atėnuose kaip ir dabartinėse demokratijose turėjo ne visi miesto-valstybės gyventojai. Amerikiečių politologas Robertas Dahlis knygoje „Demokratija ir jos kritikai“ teigia, kad nuo 451 m. pr. Kr. sąlyga Atėnų pilietybei gauti buvo ta, kad abu tėvai turėjo būti Atėnų piliečiai, pilietybė buvo paveldima privilegija. Piliečiais negalėdavo būti moterys, nuolat Atėnuose gyvenantys svetimšaliai (metekai) bei vergai.
Tikslus to laiko Atėnų piliečių skaičius nežinomas, tačiau dauguma istorikų sutinka su istoriku John‘u V.A. Fine‘u, teigusiu, kad „Atėnai savo klestėjimo metais, prieš 431 m. pr. Kr. prasidėjusį Peloponeso karą, turėjo apytikriai nuo 40 tūkst. iki 50 tūkst. piliečių“. Tokius duomenis jis pateikia savo 1983 m. knygoje „Senovės graikai. Kritinė istorija“ (The Ancient Greeks. A Critical History). Tuo metu Atėnuose ir jo apylinkėse, istorikų teigimu, gyveno apie 300 tūkst. gyventojų.
Į Ekleziją rinkdavosi pilnamečiai Atėnų piliečiai – jais būdavo laikomi ne jaunesni nei 20 metų asmenys. Į susirinkimą atvykdavo piliečiai iš dešimties filių – vietinės valdžios vienetų, kai kurių istorikų dar vadinamų rinkiminėmis apylinkėmis. Susirinkimas buvo šaukiamas ant kalvos prie Akropolio ne rečiau kaip kartą per 10 dienų – pagal tuomet galiojusią praktiką jis turėjo vykti ne mažiau kaip 40 kartų per metus.
Piliečių balsais spręsta daugybė reikalų
„Susirinkimo kvorumas buvo 6 tūkst. piliečių. Būtent toks buvo minimalus skaičius žmonių, kurie privalėjo dalyvauti, kad būtų galima priimti teisėtus ir galiojančius nutarimus“, - knygoje „Demokratijos modeliai“ tvirtina Londono Ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesorius David‘as Held‘as.
Pasak jo, visi pagrindiniai klausimai, tokie kaip įstatymai, reguliuojantys viešosios tvarkos palaikymą, pajamų ir tiesioginiai mokesčiai, užsienio reikalai, būdavo pateikiami svarstyti ir spręsti susirinkusiems piliečiams. Eklezija priimdavo politinius Atėnų valstybės įsipareigojimus.
Be to, kasmet Tautos susirinkimas balsavimu nutardavo ką ištremti iš šalies. Atėnuose veikė vadinamasis ostrakizmo įstatymas, pagal kurį valstybei pavojingais laikomi piliečiai tautiečiams nubalsavus būdavo ištremiami iš Atėnų dešimčiai metų. Balsavimas vykdavo kiekvienam piliečiui savo balsą atiduodant ant puodo šukės – asmuo, kurio vardą daugiausia kartų užrašydavo ant šukės, ir būdavo ištremiamas.
Profesorius atkreipia dėmesį, kad nors Tautos susirinkime visada buvo siekiama vienybės, manant, kad problemas galima išspręsti tik atsižvelgiant į bendrą interesą, buvo atvirai pripažįstama, jog nuomonės gali smarkiai skirtis, o asmeniniai interesai susikirsti. Susirinkimas leisdavo neišsprendžiamus klausimus spręsti daugumos balsavimu.
„Balsavimas buvo tiek būdas aiškiai parodyti nuomonių skirtumus, tiek ir procedūrinis mechanizmas legitimuoti (teisiškai pagrįsti – red.past.) sprendimus aktualiais klausimais. Graikai, matyt, pirmieji panaudojo formalias balsavimo procedūras sprendimams legitimuoti susidūrus priešingiems požiūriams. Bet konsensusas buvo idealas, ir nėra aišku net tai, ar dauguma klausimų būdavo pateikiami balsuoti“, - teigė D.Held‘as.
Tačiau įvertinant piliečių skaičių, buvo akivaizdu, kad susirinkimu visų klausimų išspręsti neįmanoma. Todėl graikai įvairiais būdais rinkdavo savo atstovus į svarbius valdžios organus.
Siekta kuo platesnio piliečių atstovavimo
Eklezija vieneriems metams paskirdavo 500 asmenų tarybą. Jai buvo priskiriamos dvi pagrindinės funkcijos – tvarkyti vyriausybinius reikalus ir rengti įstatymus. Taryba atliko Atėnų vyriausybės funkcijas.
Britų profesorius D.Held‘as tvirtina, kad renkant Tarybos narius buvo siekiama kuo platesnio visų Atėnų piliečių atstovavimo. Tačiau politikoje Atėnų gyventojams buvo svarbi patirtis, todėl pagal tuomet galiojusią praktiką Taryboje negalėjo būti jaunesni nei 30 metų vyrai.
„Visos dešimt filių (vietinės valdžios vienetų – red.past.) siųsdavo į Tarybą penkiasdešimt narių, atrinktų iš savo apylinkės. Renkamų kandidatų skaičius apytikriai atitikdavo jų dydį, kad joms būtų „atstovaujama“ Taryboje ir kitose įstaigose. Pradinis kandidatų parinkimas vykdavo traukiant burtus. „Išrinktieji“ būdavo perkeliami į kandidatų „rezervą“. Galiausiai iš rezervo vėl burtais būdavo parenkami iš tikrųjų Taryboje dirbsiantys kandidatai“, - nurodo D.Held‘as.
Pasak jo, buvo sakoma, kad šis būdas sulygina visų galimybes gauti pareigas. Profesorius pabrėžia, kad pareigos būdavo trumpalaikės (vieneri metai) ir paprastai nebūdavo galimybės būti tuoj pat perrinktam iš naujo.
Išrinktus atstovus tvirtindavo susirinkime
Politologas R.Dahlis atkreipia dėmesį į kitą darbo Taryboje aspektą. Pasak jo, patekę į šį įtakingą valdymo organą, bent dienai galėdavo tapti bene svarbiausiais valstybės asmenimis. Istorikas Fred‘as C. Alford‘as piliečių priklausymo tarybai reikšmę yra analizavęs Kanados politikos mokslų žurnale.
„Iš posėdžiavusių Taryboje daugiau nei 70 nuošimčių (apytikriai 365 iš 500) vienai dienai užimdavo Atėnų pirmininko pareigas. Kasdien šias pareigas eidavo vis kitas tarybos narys. Iki 380 m. pr. Kr. šios pareigos buvo pakankamai svarbios, po to tapo veikiau ceremoninės“, - Kanados politikos mokslų žurnale 1985 m. rašė F. C. Alford‘as.
Tautos susirinkimas neapsiribodavo vien Eklezijos išrinkimu. Jame buvo tvirtinami ir dešimties strategų įgaliojimai. Šiuos pareigūnus vienerių metų kadencijai išrinkdavo piliečiai iš kiekvienos filės – vienas teritorinis vienetas iš savo piliečių tarpo išrinkdavo vieną strategą.
Strategai vadovaudavo sausumos kariuomenei ir laivynui, taigi būdavo karo vadais. Jiems taip pat buvo patikėta rengti valstybines sutartis, spręsti tarptautinius klausimus ir reguliuoti santykius su kitomis valstybėmis.
Valdininkais ir teisėjais tapdavo burtų keliu
Valdininkais (archontais) Atėnuose buvo tampama burtų keliu. Tautos susirinkimas metams tokiu būdu išrinkdavo savuosius biurokratus. Jie kontroliavo kitų organų veiklą, turėjo patariamojo balso teisę. Vienas iš jų (archontas polemarkas) kontroliavo kariuomenę.
Mesdami burtus piliečiai išsirinkdavo ir teisėjus. Taip būdavo suformuojama Heliėja – teismas iš 6 tūkst. teisėjų, suskirstytų į grupes. Teismo nariai galėjo pakeisti kiekvieną Tautos susirinkimo išrinkto pareigūno sprendimą.
R.Dahlio teigimu, apskaičiuota, kad Atėnuose piliečiai užimdavo per tūkstantį pareigybių. Pasak jo, tik į kai kurias buvo renkama, tačiau į daugumą patenkama burtų keliu. Beveik į visas pareigybes piliečiai patekdavo tik vieneriems metams, galiojo tvarka, kad tas pačias pareigas žmogus gali eiti ne daugiau kaip du kartus gyvenime.
Visgi teisybės dėlei negalima nepaminėti fakto, kad net ir turėdami tiesioginės demokratijos galimybę tuometiniai Atėnų piliečiai nesiveržė valdyti savo miesto. Į Tautos susirinkimą ateidavo tik nedidelė dalis piliečių. M.I. Finley 1983 m. išleistoje knygoje „Politika Senajame pasaulyje“ (Politics in the Ancient World) teigia, kad „geriausia faktų, tarp jų ir archeologinių, analizė parodo, kad V a. Asamblėjoje dalyvaudavo apie 6 tūkst. piliečių“ (iš 40 tūkst. – 50 tūkst. tuometinių Atėnų piliečių – red.past.).
Romos respublika: rinkėjams – „avių gardas“
Kitas klasikinis pavyzdys, kurį dalis mokslininkų laiko vienu iš demokratinių rinkimų ištakų – rinkimai Romos respublikoje. Respublika egzistavo apie penkis šimtmečius (509-27 m. pr. Kr.), rinkimų ir skyrimo į įvairias pareigas tvarka keitėsi, tačiau pats principas, kad į dalį valstybinių postų žmonės išsirinkdavo jų interesams atstovaujančius asmenis respublikos gyvavimo laikais išliko.
„Romos respublikos laikais rinkimai buvo gana griežtai sutvarkyti. Roma buvo padalinta centurijomis ir tribomis. Pagal pirmąjį padalijimą piliečiai buvo suskirstyti pagal turto cenzą, pagal antrąjį - atsižvelgiant į miesto rajonus. Kiekvienoje centurijoje ar triboje būdavo svarstomi įstatymai, vykdavo personalijų rinkimai“, - apie rinkimų sistemą, kurią vadino ypač sudėtinga lyginant su dabar vykstančiais rinkimais, DELFI kalbėjo istorikas docentas dr. Darius Alekna.
Jo teigimu, rinkimų metu galiojo gana skaidri balsų apskaitos sistema. „Romoje būdavo toks balsavimo įrenginys. Piktaliežuviai jį vadino „avių gardu“. Tai buvo tokia pakyla, tiltelis ir kiekvienas centurijos pilietis balsavimo metu turėdavo ant jo užlipti. Visi aplinkiniai matydavo, kad štai toks Jonas Jonaitis užlipo ir balsuoja. Jis pasakydavo pareigūnui už kokią poziciją jis yra, paskui kai vykdavo slaptas balsavimas, būdavo paruošta balsavimo kortelė, jis ją mesdavo. Visi matydavo, visi paliudydavo, kad štai jis jau balsavo. Tada kitas asmuo kartodavo šią procedūrą“, - pasakojo Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros dėstytojas.
Pasak D.Aleknos, rinkimuose galiojo kvorumas (susirinkimo dalyvių skaičius, kuris laikomas būtina sąlyga, kad susirinkimo nutarimai būtų pripažinti galiojančiais – red.past.), o priimti sprendimus užtekdavo paprastos balsų daugumos.
„Vykstant rinkimams nebūtinai visas centurijas reikėdavo „pervaryti“ per šią balsavimo mašiną. Kada būdavo surenkamas reikiamas balsų skaičius, kada buvo surenkama paprasta balsų dauguma nuo dalyvavusiųjų skaičiaus, balsavimas galėdavo būti nutrauktas, nes jau būdavo aišku, kad dauguma priėmė tam tikrą sprendimą“, - teigė istorikas.
Įtaka šių dienų rinkimams
Daugumos istorikų ir politologų įsitikinimu, Antikos laikais Atėnuose bei Romoje vykę rinkimai buvo tarsi atspirties taškas XVII-XX amžiaus švietėjams bei politikams Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Vakarų Europoje kūrusiems demokratines politines sistemas. Dalis rinkimų elementų iš Atėnų bei Romos modelių buvo perkelti į demokratiškai vykstančius rinkimus Vakarų pasaulyje.
Politologės J.Novagrockienės teigimu, nors Atėnų modelis buvo idealizuojamas ir net mitologizuojamas, „pamirštant“, kad rinkimų teisės tada neturėjo moterys, nuolat Atėnuose gyvenantys iš svetur atvykę žmonės bei vergai, šio pavyzdžio simbolinė reikšmė buvo ir tebėra milžiniška.
„Aš nemanau, kad šio modelio idealizavimas yra blogai. Priešingai, tai yra gerai. Simboliai paprastai turi didelę reikšmę ir visuomenės raidoje, ir tikėjimo dalykuose, ir vertybių formavimęsi“, - sakė Lietuvos karo akademijos profesorė.
Istorikas D. Alekna atkreipė dėmesį į kitą aspektą. Pasak jo, naujaisiais laikais kurdamos demokratinių rinkimų sistemas kai kurios šalys neskubėjo atsisakyti kai kurių dabar nedemokratiškais laikomų ribojimų dalyvauti valdžios rinkimuose. Besižavėdamas antikiniais modeliais šių šalių elitas manė, kad šie apribojimai yra teisingi.
„Labiausiai Romos pavyzdžio paveiktos šalys ilgiausiai priešinosi įvairių balsavimo apribojimų panaikinimui, tokių kaip turto cenzas (sąlyga dalyvauti rinkimuose turint tik tam tikro dydžio turtą – red.past.) ar balsavimo teisių moterims nesuteikimas. Jokia Antikos laikų valstybė neįsivaizdavo, kad moteris gali dalyvauti pilietiniame gyvenime. Todėl Antika labiausiai besižavintys politikos veikėjai, sakysim, Prancūzijoje ilgiausiai išlaikė draudimą balsuoti moterims“, - tikino Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas.