Rinkimai Lietuvoje ir užsienyje: kokios alternatyvos egzistuoja?

Kone prieš kiekvienus Seimo rinkimus Lietuvoje pasigirsta raginimų keisti galiojančią rinkimų sistemą į „labiau demokratišką“. Kokios galimos alternatyvos? Kokie įvairių rinkimų sistemų privalumai ir trūkumai? Remdamiesi užsienio ir Lietuvos ekspertų įžvalgomis pasidairėme po pasaulyje egzistuojančias rinkimų sistemas.

Seniausia rinkimų sistema

Kiekvienoje demokratinėje valstybėje galioja sistemos, pagal kurias skaičiuojami ir vertinami rinkėjų balsai per rinkimus. Kitaip tariant, iš anksto yra sutariama, kada kandidatus laikyti laimėjusiais, o kada pralaimėjusiais rinkimus. Nors pasaulyje priskaičiuojama iki dvylikos įvairiausių rinkimų modelių, šiame straipsnyje bus aptariamos labiausiai paplitusios rinkimų sistemos – mažoritarinė, proporcingo atstovavimo, mišri ir preferencinė. Pasitelkę Lietuvos ir užsienio specialistus panagrinėsime šių sistemų bruožus bei stipriąsias ir silpnąsias puses.

Iš dabar egzistuojančių demokratinių rinkimų sistemų pati seniausia ir paprasčiausia yra daugumos atstovavimo sistema, kitaip dar vadinama mažoritarine (prancūziškai majorite – dauguma – red.past.) rinkimų sistema. Ši sistema ilgą laiką veikia Didžiosios Britanijos ir Japonijos parlamentų rinkimuose.

„Daugumos sistemomis nesiekiama rinkti parlamento, kuriame atsispindėtų balsų pasiskirstymas, jomis siekiama aiškaus nugalėtojo. Jų tikslas, kad būtų išrinktas ne tik parlamentas, bet tuo pat metu ir vyriausybė, nors ji - tik tokių rinkimų padarinys“, - taip mažoritarinių rinkimų sistemos pagrindinį tikslą įvardija politologų pasaulyje visuotinai pripažintas humanitarinių mokslų profesorius Giovanni Sartori.

Nugalėtojui atitenka viskas

Knygoje „Lyginamoji konstitucinė inžinerija“, tapusioje neatskiriamu studijų šaltiniu geriausiuose pasaulio universitetuose, italų politologas teigia, kad ši rinkimų sistema ypatinga tuo, kad rinkimų nugalėtojui atitenka viskas. Pasak jo, tai vadinamoji „pirmojo pasiekusiojo finišą“ sistema.

„Taikant šią rinkimų sistemą, valstybės teritorija padalijama į tiek apygardų su daugiau ar mažiau vienodu gyventojų skaičiumi, kiek yra numatyta išdalyti mandatų. Todėl iš kiekvienos apygardos išrenkama tik po vieną atstovą. Pagal daugumos principą išrenkamas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia balsų“, - 1998 m. išleistoje knygoje „Politologija“ tvirtina politologas Gediminas Vitkus.

Galimi keli mažoritarinės sistemos variantai – veikia paprastosios (dar vadinamos santykine) daugumos ir absoliučios daugumos sistemos.

Pirmuoju atveju rinkimus laimėti galima gavus paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą. Pavyzdžiui, jeigu iš penkių kandidatų daugiausia balsų atiteko kandidatui, gavusiam 25 proc. balsų, o likusieji kandidatai surinko atitinkamai 24 proc., 21 proc., 10 proc., 7 proc., 6 proc. ir t.t., tai išrinktu laikomas kandidatas, už kurį balsavo 25 proc. rinkėjų.

Taikant absoliučios daugumos rinkimų sistemą, kandidatas turi gauti absoliučią daugumą rinkėjų balsų – 50 proc. + 1 balsas. Todėl susiklosčius aukščiau aprašytai situacijai, tektų rengti antrą rinkimų turą, kuriame susikautų kandidatai gavę daugiausia balsų – šiuo atveju 25 proc. ir 24 proc. rinkėjų palaikymą. Nugalėtų kandidatas per antrą rinkimų turą gavęs daugiau balsų.

Atsirado kaip atsakas į netolygų atstovavimą

„Atstovaujamosios demokratijos pagrindinis principas – tolygiai atstovauti įvairias visuomenės grupes: religines, tautines, rasines. Mažoritarinė sistema to neleisdavo padaryti, todėl kai kurios valstybės žengė naują žingsnį – buvo sukurta proporcingo atstovavimo rinkimų sistema“, - apie naujos rinkimų sistemos atsiradimą DELFI pasakojo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė politologė Jūratė Novagrockienė.

Pagrindinis šios sistemos tikslas – užtikrinti, kad valdžioje būtų atstovaujama kuo daugiau partijų proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui.

Kaip pastebi politologas G.Vitkus, nuo mažoritarinės rinkimų sistemos proporcingo atstovavimo skiriasi tuo, kad čia varžosi ne atskiri asmenys, pretenduojantys į mandatą, o partijos. „Kiekviena partija sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams užimti. O rinkėjai balsuoja ne už vieną ar kitą asmenį, o būtent už vienos ar kitos partijos pateiktą sąrašą“, - proporcingo atstovavimo sistemos pagrindinius bruožus nurodo politologas.

Pasak jo, organizuojant rinkimus pagal proporcingo atstovavimo sistemą, galimi keli variantai. Remiantis pirmuoju, valstybės teritorija suskirstoma į apygardas su daugmaž vienodu rinkėjų skaičiumi. Tačiau apygardų turi būti daug mažiau negu išdalyta mandatų ir jos turi būti daug didesnės negu taikant mažoritarinę sistemą. Tokios sąlygos būtinos, mat iš kiekvienos apygardos renkamas ne vienas atstovas, o proporcingai rinkėjų balsavimo rezultatams paskirstomi keli ar net keliolika mandatų. Kitas variantas – visa valstybės teritorija prilyginama vienai rinkiminei apygardai.

Kitaip tariant, proporcingo atstovavimo sistemai įgyvendinti turi būti sudarytos daugiamandatės apygardos.

Sistema veikia Latvijoje, Skandinavijos valstybėse – Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, taip pat Šveicarijoje, Belgijoje.

Daugumos ir proporcingo atstovavimo sistemos derinimas

Kai kurios šalys nusprendė derinti daugumos ir proporcingo atstovavimo sistemas. Taip atsirado mišri rinkimų sistema. Jos esmė – dalis kandidatų išrenkami pagal mažoritarinę, kita dalis – pagal proporcingo atstovavimo sistemą.

Sekdama Vokietijos pavyzdžiu tokį modelį per Seimo rinkimus taiko ir Lietuva. Rinkimų į parlamentą metu 71 narys renkamas absoliučiosios daugumos būdu, o 70 - taikant proporcingą atstovavimą.

Taigi Lietuvos teritorija padalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, kiekvienoje iš jų išrenkama po vieną Seimo narį. Kiti 70 parlamento narių išrenkami vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje – pagal partijų pateiktus sąrašus.

Sistema, kur daug skaičiuojama

Dėl preferencinės rinkimų sistemos politologų tarpe verda diskusijos. Kai kurie ją įvardina kaip atskirą rinkimų sistemą, kiti mano, kad tai mažoritarinės rinkimų sistemos nauja forma. Antrojo požiūrio laikosi jau minėtas italų politologas G.Sartori, kuris pateikia ir šios rinkimų sistemos apibrėžimą.

„Tai „preferencinio“ balsavimo vienmandatėse apygardose sistema, kai reikalaujama, kad kiekvienas rinkėjas sunumeruotų visus kandidatus pagal jiems teikiamą pirmenybę. Mažiausiai pirmųjų vietų surinkę kandidatai eliminuojami, o preferencijos perskirstomos, kol paaiškėja absoliučios daugumos laimėtojas“, - knygoje „Lyginamoji konstitucinė inžinerija“ teigia JAV Kolumbijos universiteto humanitarinių mokslų profesorius.

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas (VRK) Zenonas Vaigauskas sako, kad tai viena iš sudėtingesnių rinkimų sistemų – skaičiuoti rinkėjų balsus pagal šią sistemą nėra lengva.

„Kandidatus rinkėjai surašo pagal eilę – štai aš noriu matyti Joną, tačiau jei kiti žmonės to Jono nelabai matyti norės, tada mano antrasis pasirinkimas Petras. Tačiau jei Petro kiti nenorės, tada (tiks) – Antanas. Priklausomai nuo to, kiek toje apygardoje būna vietų į parlamentą – kartais dvi, kartais viena, kandidatai išrenkami pagal eilę. Būtent pagal eilę yra vertinami kandidatų balsai – ką dauguma žmonių norėjo matyti pirmuoju. Jeigu pirmo pasirinkimo kandidatas gavo daugumą balsų, jis išrenkamas“, - DELFI pasakojo Z.Vaigauskas.

Pasak jo, dažniausiai balsai pasiskirsto skirtingai ir pagal nurodytą pirmą žmonių pasirinkimą joks kandidatas neišrenkamas. „Mažiausiai balsų gavęs kandidatas nebegali toliau varžytis dėl mandato. Jo balsai perskirstomi kitiems kandidatams. Pertekliniai daugiausia balsų gavusio kandidato balsai taip pat perskirstomi. Tai labai sudėtinga sistema, kai balsai nuolat perskaičiuojami, kol nustatomas laimėtojas“, - apie preferencinės rinkimų sistemos subtilybes kalbėjo VRK vadovas.
Pagal šią rinkimų sistemą rinkimai vykdomi Airijoje, Australijoje.

Pliusai ir minusai

Analizuodamas mažoritarines rinkimų sistemas politologas G.Vitkus įvardija keletą šių sistemų privalumų. „Ji verčia visas politines jėgas mesti tarpusavio nesutarimus ir rietenas, jungtis ir grupuotis į dvi pagrindines partijas ar partijų blokus. Stipri dviejų partijų konkurencija skatina kiekvieną iš tų partijų nuolat atnaujinti savo programas ir prisitaikyti prie rinkėjų reikmių“, - teigia jis.

Pasak eksperto, ši sistema dažniausiai lemia ir greitesnį vyriausybės sudarymą ir stabilumą. Bendraminčiams esant valdžioje daug lengviau ir greičiau priimami politiniai sprendimai, vykdomos reformos.

G.Vitkaus įsitikinimu, mažoritarinių rinkimų suformuota dvipartinė sistema pastebimai padidina politinių partijų atsakomybę bei pasirengimą valdyti valstybę. „Kadangi nė viena iš dviejų partijų niekada nėra tikra, kad turės nuolat likti opozicijoje ar galės būti valdžioje, tai kiekviena iš jų visada yra pasirengusi sudaryti savo ministrų kabinetą“, - dar vieną mažoritarinės sistemos privalumą nurodo G.Vitkus.

Politologas įvardija ir šios sistemos silpnąją pusę. „Taikant daugumos principą, net ir mažą persvarą gavęs kandidatas laimi rinkimus ir gauna mandatą. Pavyzdžiui, suskaičiavus balsus paaiškėja, kad antrame ture balsai pasiskirstė taip: kandidatas A (pirmame ture laimėjęs 20 proc. balsų) gavo 49,2 proc., o B (pirmame ture gavęs 18 proc.) laimėjo 50,8 proc. balsų. Taigi rinkimus laimi B. Tačiau už kandidatą A atiduoti 49,2 proc. rinkėjų balsų pražūva, o rinkėjai netenka savo atstovo. Ypač daug rinkėjų balsų pražūva, kai taikomas paprastosios daugumos atstovavimo variantas“, - teigia ekspertas.

„Kaip tik dėl to daugumos atstovavimo sistema yra palanki didelėms partijoms, tačiau labai nepalanki mažumoms ir mažoms partijoms. Tos partijos, kurios neturi didelės įtakos ir kurias remia nedidelis rinkėjų skaičius, neturi šansų kada nors laimėti rinkimus, kuriuose dėl mandato rimtai varžosi tik dvi stambiausios partijos. Mažai partijai belieka arba prisidėti prie kurios iš didelių partijų, arba visai išnykti iš politinio gyvenimo“, - knygoje „Politologija“ rašo G. Vitkus.

Politologė J. Novagrockienė proporcingo atstovavimo rinkimų sistemos privalumu nurodo tai, kad naudojant šią sistemą į parlamentą gali patekti ir mažesnėms visuomenės grupėms atstovaujantys kandidatai. Tarkime, į parlamentą gali būti išrinkti tautinių ar religinių mažumų atstovai, kurie šventė pergales vienmandatėse apygardose. Taip užtikrinamas dėl savo dydžio ir įtakos santykinai silpnesnių visuomenės narių atstovavimas.

„Kita vertus, proporcingo atstovavimo sistema lemia labiau fragmentuotą parlamentą – dėl išsiskaidymo jame sunku priimti sprendimus“, - apie silpnąją proporcingo atstovavimo rinkimų sistemos pusę kalba pašnekovė.

Vertindamas mišrią rinkimų sistemą politologas Algis Krupavičius mato abi medalio puses. „(Ji) sukuria didesnes galimybes atsirasti vienpartinei daugumai valdžioje, sustiprina ryšį tarp rinkėjų ir išrinktųjų, leidžia rinktis asmenis, o ne tik partijas, sudaro galimybes būti išrinktiems nepriklausomiems kandidatams“, - 2006 m. viename lietuviškame DELFI paskelbtoje savo nuomonėje „Mišri rinkimų sistema savivaldoje, arba panacėjos beieškant“ rašė Kauno technologijos universiteto profesorius.

Čia pat jis įvardino ir mišriosios rinkimų sistemos trūkumus. „Didesnė rinkimų kaina, palyginti su vieno rato rinkimų sistemomis, didelis balsų ir mandatų neproporcingumas ir jį lydinti aukšta neįskaitomų balsų („į šiukšlių dėžę“) dalis, jų netinkamumas susiskaldžiusioms visuomenėms“, - pastebėjo A.Krupavičius.

Preferencinė rinkimų sistema taip pat turi savų niuansų. Kai kurių politologų teigimu, šios sistemos privalumu laikytina tai, kad dėl balsų skaičiavimo ypatumų prarandama mažiau rinkėjų balsų nei tarkime, mažoritarinės rinkimų sistemos atveju. Taigi daugiau rinkėjų lieka patenkinti, kad vienas ar kitas jų favoritas tapo parlamentaru. Be to, sistema skatina ypač atsakingai rinktis asmenybes ir gerai apgalvoti rinkėjo prioritetiniais laikomų kandidatų sąrašą.

Kita vertus, dėl gana sudėtingos rinkimų sistemos skaičiuoti rezultatus ir administruoti pačią rinkimų sistemą yra gana sudėtinga. Rezultatų skaičiavimas preferencinėje rinkimų sistemoje užtrunka.