Toks rezultatas savaime neatsirado: žemdirbiai dalyvavo projektuose, rizikavo, ėmė paskolas. Ramaus gyvenimo nėra: būtina planuoti savo veiklą, mokytis iš klaidų. Juolab kad žmonių Lietuvoje mažėja, o visame pasaulyje – priešingai. Maisto produktai netolimoje ateityje bus tokia pat strateginė žaliava, kaip nafta ir kaip dujos. Taigi pasauliui maisto reikės, maisto kainos turi tendenciją didėti.
Kuo mes prastesni už airius?
Reikia mokytis iš Airijos. Turime panašų kiekį žemės ūkio naudmenų, tačiau Airija sukuria 12 kartų didesnį žemės ūkio produktą ir planuoja dar 50 procentų padidinti pieno gamybą, mėsos – 25 procentais. Kaip airiai susitvarkė su nitratų direktyva, jei toks didelis gyvulių tankumas?
Susitvarkė. Nitratų direktyva sako, kad jei šalis tyrimais įrodo (o Airija įrodė), jog su nitratais bėdų nėra, galima žymiai padidinti gyvulių tankumą. Airija turi savo bandymo stotis, kurias valdo Žemės ūkio ministerija. Šiandien Airijoje taikomiesiems tyrimams skiria 500 milijonų litų arba 260 litų vienam hektarui žemės ūkio naudmenų. Lietuvoje – vos 5 litus.
Maža to, net neturėdama tiek gyvulių Lietuva privertė ūkininkus investuoti į mėšlides beveik 1 milijardą litų. Pasekmė – dalis mažų ūkių visai atsisakė gyvulių.
Prisiminkime, kiek žmonės laikė gyvulių, kai buvo palankios sąlygos. Pagrindinis tikslas buvo ne parduoti kuo daugiau grūdų, o parduoti gyvulį. Lietuvoje, deja, gyvulių skaičius mažėja jau nuo 2004 metų (išskyrus Šilalės rajoną).
Jei žiūrėti Briuselio prognozių, tiesioginės išmokos turėtų šiek tiek didėti, modernizavimas – 7 procentais. Tačiau Europos paramą realiai pajusime, skaičiuojant nuo spalio mėnesio, po 2,5 metų.
Svarbu, kam Lietuva suteiks pirmenybę. Ir šiandien žemdirbys jau nori tai žinoti. Ką remsime – jaunus ūkininkus ar gyvulininkystę?
Ne mažiau svarbu, kokios strategijos laikysimės ekologinio ūkio atžvilgiu. Per ketverius metus ekologinių ūkių skaičius sumažėjo 400. Lietuva pagal šiam sektoriui skiriamą paramą – viena paskutinių Europoje. Teisės aktai, reglamentuojantys ekologinę gamybą, kasmet keičiami, vietos reikalavimai ekologiniams ūkiams – stipriai perdėti.
Gyvulininkystę būtina stiprinti
Manau, kad silpna mūsų gyvulininkystė, kad būtina ją stiprinti. Nežinau, kiek šiemet išvešime grūdų, bet yra buvę metų, kai išvežėme 1,6 milijono tonų. Bet ir vidutiniškai gaunant po 600-700 litų už toną – tai yra tik apie milijardą litų. O perleidus per gyvulio skrandį šiuos grūdus mažiausiai galima gauti 4,2-4,5 milijardo litų. Tai yra papildomai 70 tūkstančių darbo vietų.
Šiandien kaime, pagal statistinius duomenis, turime 110-112 tūkstančių darbo vietų. 150 hektarų ūkyje gyvulininkystėje dirba 4 žmonės, augalininkystėje – 1, ir nepilnai visus metus turi darbo.
Žemė po truputį brangsta. Reiškia, kad ūkių didėjimo galimybės sumažėjo, todėl reikia daugiau paimti iš esamos žemės. Jei matome, kad iš augalininkystės ypatingai daug nebegalima paimti, reikia ieškoti kitų kelių. Vienas iš kelių, mano galva, paukštienos gamyba. Nors Lietuvoje paukštienos pardavimas išaugo nuo 30 iki 70 tūkstančių tonų, palyginti su kaimyninėmis šalimis mes gerokai atsiliekame.
Briuselyje susirūpinta smulkiais ir vidutiniais ūkiais
Briuselyje pradėta diskutuoti apie būtinybę remti smulkaus ir vidutinio ūkio tiesioginį žemės ūkio produkcijos pardavimą vartotojams. Manau, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai ateityje bus remiami.
Dėmesys smulkiems ir vidutiniams ūkiams turėtų teigiamą postūmį, nes nemažai jaunų žmonių pradeda ūkininkauti nedideliuose plotuose ir fermose. Tai bent dalinai padėtų sumažinti pieno perdirbėjų ir gamintojų konfliktą. Tik konkurencijos didėjimas gali teisingai sureguliuoti kainas, didinti gyvulininkystės produktų gamybą.
Supirkėjų ir gamintojų santykiai turi būti iš esmės peržiūrėti. Tai taikoma ir augalininkystei. Pavyzdžiui, Lietuvoje gerokai paaukštinti grūdų supirkimo kokybės reikalavimai.
Žalinga užsienio kompanijų veikla
Užsieniečiai nupirko vieną bendrovę, nupirko kitą, pinigai ateina iš skandinaviško banko. Iš pirmo žvilgsnio, viskas gražu – kapitalo judėjimas, išsaugotos darbo vietos ir t.t. Deja, kitoks vaizdas, jei žvelgtume per nacionalinių interesų prizmę.
80 procentų kiaulių valdo danai. Jie turi rinką ir kalba Danijos vardu. Kiaulieną veža į Peterburgą ir kitur. Mūsų perdirbimo įmonės beveik tos produkcijos negauna, o į Lietuvą atvežama mėsa, kuri Danijoje jau davė pridėtinę vertę, mokesčius.
Ar Lietuvoje maistas kada nors atpigs? Labai abejoju. Jau nekalbu apie dabartinės Vyriausybės žingsnius suteikiant tokioms užsienio kompanijoms išskirtines teises teršti aplinką.
Ūkininkavimas – ir darbas, ir žinios
Visame pasaulyje žemdirbystės laivas plaukia ypač tikslaus ūkininkavimo kryptimi. Tam reikia ne tik lėšų, bet ir žinių.
Technika, kurios kasmet nuperkam vidutiniškai už 900 milijonų litų, darosi vis sudėtingesnė. Ateina nauji ūkininkavimo būdai (dirvožemio perdirbimas, kalkinimas ir t.t.), naujos kultūros. Manau, kad pagrįstai teigiama, jog teisingai ūkininkaujant pesticidų sąnaudas galima sumažinti 40 procentų, kuro – 30 procentų. Net jei pusę tiek sumažinsime, jau galėsime konkuruoti su užsienio produkcija.
Būtina iš esmės keisti požiūrį į žemės ūkio specialistų rengimą (įvesti valstybės užsakymą, kiek ir kokių specialistų reikia), į taikomuosius tyrimus (minėtas Airijos pavyzdys).
Žemės ūkio mokyklos turėtų priklausyti ne Švietimo ir mokslo ministerijai (kurioje nėra nė vieno žemės ūkio specialisto), o Žemės ūkio ministerijai, kaip padaryta Lenkijoje. Estai sumažino profesinių mokyklų per pusę, likusias renovavo ar perstatė iš naujo, bendrabučiai – kaip viešbučiai, mokymo bazė – atnaujinta. Tik taip galima pritraukti jaunimą.
Vyriausybės parama būtina ir Lietuvos žemės ūkio universiteto bazėje kuriamam mokslo studijų ir verslo centrui-slėniui „Nemunas“. Toks slėnis, kuriame susijungs mokslas ir verslas – teisinga kryptis.
Negalima užmiršti bioenergetikos, kuri vis dar reikalauja esminių tyrimų, kaip efektyviai išvalyti biodujas, kokios jų tiekimo į dujotiekius perspektyvos, kaip panaudoti mikrodumblius biodujų gamybai. Taigi žemės ūkiui reikalingi ir taikomojo pobūdžio moksliniai darbai, kurie padeda apibendrinti turimus duomenis, atlikti skaičiavimus, paruošti rekomendacijas potencialiems žaliosios energijos žaliavų tiekėjams. Kaimyninės šalys į šį procesą įtraukia vis daugiau žemdirbių.