„Lobizmas“ kilo iš angliško žodžio „lobby“, kas reiškia „vestibiulį“, „prieangį“. Viena iš versijų, britiškoji, esą šis žodis atsirado iš 1840-ųjų Jungtinės Karalystės parlamento priimto sprendimo, kad šalies piliečiams leidžiama patekti į pagrindinį parlamento vestibiulį ir reikalauti čia susitikti su jiems atstovaujančiu deputatu.
Nuo XIX amžiaus lobistinė veikla pažengė į priekį, tačiau neprarado savo esmės. Paprastai tariant, tai – įvairių interesų grupių interesų gynimas, propagavimas darant įtaką politikams.
Suprantant, kokią įtaką politikai daro įstatymų leidybai ir tai, kad egzistuoja didelė rizika, jog lobistinė veikla gali iškreipti politinius procesus ir pakenkti viešajam interesui (kas yra pagrindinė demokratinėje sistemoje išrinkto politiko pareiga), privalome užtikrinti kuo didesnį šios srities skaidrumą ir iki minimumo sumažinti piktnaudžiavimo galimybes.
Būtent dėl to Seimo narių grupė „Už piliečių talką, kuriant Lietuvą be korupcijos“ Seime surengė diskusiją, kurioje politikai ir Lietuvoje aktyviai veikiantys lobistai bandė išsiaiškinti teisinio lobistinės veiklos reglamentavimo silpnybes ir rasti sprendimus, kaip jį būtų galima patobulinti. Susitikimo rezultatas – įsipareigojome inicijuoti darbo grupės sudarymą, kas netrukus ir buvo padaryta – prieš keletą dienų šiuo klausimu kreipėmės į Seimo valdybą.
Įstatymą reikia taisyti
Nors Lobistinės veiklos įstatymas Lietuvoje įsigaliojo dar 2001 m. ir su tam tikrais pakeitimais veikia iki šiol, lobizmo srities teisinio reglamentavimo spragos akivaizdžios. Deja, net ir po 11 metų nesukūrėme lobizmo tradicijų: daugelis reikalų tvarkomi neoficialiai, „po stalu“, o visuomenės supratimas apie šią veiklą gana ribotas. Galėtume pasinaudoti kitų šalių patirtimi, tačiau, kaip parodė ne vienas ankstesnis pavyzdys, tiesioginis vienų šalių patirties perkėlimas į kitų šalių teisinę bazę nepasiteisina. Norint, jog lobistinė veikla būtų skaidri, pasak Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovo Remigijaus Rekertos, kiekvienai valstybei reikia sukurti sau tinkamas lobistinės veiklos tradicijas ir rasti originalų jos reglamentavimo modelį.
2001 m. rengiant šią veiklą reglamentuojantį įstatymą iš esmės pasinaudota advokatūros įstatymu ir jis priimtas ne tiek norint tinkamai reglamentuoti lobistinę veiklą, o kiek siekiant Lietuvai tuomet išpildyti formalius stojimo į ES reikalavimus. Tad neverta stebėtis, kad šioje srityje vis dar turime problemų. Tiesa, 2006 m. bandyta pagerinti padėtį, bet galiausiai įstatymo projektas atsidūrė stalčiuje.
Taigi šiandien Lietuvoje viešai veikiančių registruotų lobistų yra vos saujelė. Net juokaujama, kad įstatymas buvo sukurtas kone dėl kokių dviejų dešimčių žmonių. Registruoti lobistai turi deklaruoti savo siekius, santykius su politikais, nurodyti honorarų dydį ir t. t. Tarsi siekiama lobistinės veiklos skaidrumo. Kita vertus, kokia to prasmė, kai suvoki, jog vis dėlto lobistine veikla užsiimama nelegaliai, o tuo užsiimantys žmonės nieko nei registruoja, nei nedeklaruoja.
Mano minėtoje diskusijoje ši problema ir buvo labiausiai akcentuojama. Dažniausiai jai spręsti siūlytas sprendimas, jog reikia ieškoti būdų, kaip didinti tokių neregistruotų lobistų motyvaciją viešai deklaruoti savo veiklą. Pirmiausia tai susiję su biurokratinių procedūrų supaprastinimu, kurios, reikia pripažinti, šiuo metu yra pernelyg „griozdiškos“. Kitas variantas – perkelti administracinę naštą nuo lobistų pečių ant politikų, kad jie patys viešai deklaruotų savo santykius su lobistais.
Vienas iš diskusijoje dalyvavusių registruotų lobistų Šarūnas Frolenko pastebėjo dar vieną aspektą, trukdantį garantuoti skaidrumą ir etišką lobizmą – ataskaitos dažniausiai pateikiamos po fakto, o ne dar vykstant procesams, kada jau nieko nebegalima pakeisti.
Didele problema išlieka ir tai, jog teisiniu požiūriu lobizmo sąvoka pernelyg siaurai apibrėžta ir ne iki galo aiški. Dėl to lieka daug vietos interpretacijoms ir spekuliacijoms, taigi kartu ir politinei korupcijai. Skaitant dabartinį Lobistinės veiklos įstatymą, sunkoka suprasti, kuo lobistine veikla užsiimantis asmuo skiriasi nuo paprasto piliečio, reiškiančio savo nuomonę politikui.
Kitas diskutuotinas dalykas – nevienodas lobistų statusas. Šiuo metu registruoti lobistai dažniausiai skirstomi į pavieniui veikiančius, asociacijas, nevyriausybines organizacijas. Pastarosios neprivalo pateikinėti jokių deklaracijų dėl savo siekių, santykių su politikais, tad individualiai veikiantys lobistai dėl to jaučiasi diskriminuojami ir norėtų, jog sąlygos būtų suvienodintos. Aišku, nevyriausybinės organizacijos to nenori ir argumentuoja, jog ir taip aišku, kam jos atstovauja.
Viešumas – tik į naudą
Kad būtų galima imtis kokių nors konkrečių veiksmų, pirmiausia būtina atlikti išsamią dabartinės padėties reviziją ir vertinimą. Iki šiol nėra jokių rimtų studijų, kurios leistų pasakyti, ar politinė korupcija Lietuvoje mažėja, ar didėja. Bent jau šiuo metu dėl tikrosios padėties tegalima spekuliuoti. Tik žinant realią padėtį, bus galima nuspręsti, ar užtektų pataisyti 2006 m. Lobistinės veiklos įstatymo projektą, ar geriau apkritai ruošti naują teisės aktą.
Reikia apsispręsti dėl viešo deklaravimo. Čia, kaip minėjau anksčiau, yra du variantai: tai turėtų daryti lobistai arba politikai. Kad būtų padidintas skaidrumas ir viešumas, vertėtų pagalvoti apie internetinę duomenų bazę, kurioje kiekvienas žmogus galėtų rasti tokią informaciją. Juo labiau kad turime visai neblogai pavyzdį – Europos skaidrumo registrą, kuriame ES šalių piliečiai gali vienoje vietoje gauti informacijos apie tai, kas užsiima veikla, kuria siekiama veikti ES sprendimų priėmimo procesą, kokiais interesais tai daroma ir kiek tam skiriama išteklių.
Vis dėlto tai nėra vienintelis kelias. Kitas galimas pasirinkimas – orientuotis ne į interesų, veiklos deklaravimą, bet koncentruotis į konsultacijas. Sakykime, būtų galima sukurti platformą, kur visi: tiek lobistai, asociacijos ar nevyriausybinės organizacijos, tiek eiliniai piliečiai galėtų teikti savo pasiūlymus politikams. Pastarieji vėliau turėtų pasirinkti vieną iš pasiūlytų variantų. Galime pagrįstai tikėtis, kad toks variantas užtikrintų viešumą, taigi ir skaidrumą, suteiktų lygias galimybes visoms tam tikrais įstatymų projektais suinteresuotoms pusėms būti išgirstoms. Toks modelis aktyviau įtrauktų piliečius į valstybės valdymą.