Žmonės jau prieš tūkstančius metų bendruomenės klausimus sprendė susėdę ratu. Dažniausiai tą darydavo vyrai, sėdėdami aplink laužą, siųsdami ratu pypkę, pro nendrių stiebus iš bendro ąsočio siurbčiodami alų arba atliekdami kitokį bendrą veiksmą.
Tik XII a. vidurio Anglijos rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą detaliau aprašomas apskritasis stalas, kurio prototipas, spėjama, buvo senovės keltų karių tradicija rinktis į ratą ir jame spręsti priešo naikinimo ir kitus opius klausimus. Būtent tuo metu pradėjo plačiai sklisti garsas apie legendinį karalių Artūrą ir jo apskritojo stalo riterius, kurie įkūnijo geriausias to meto riteriškumo tradicijas ir kartu išvijo ilgą laiką šalį siaubusius atėjūnus
Karaliaus Artūro riterių apskrituoju stalu buvo vadinamas ne baldas (didžiulis ir tuo pačiu lengvai transportuojamas), o aukščiausias to meto visuomenės ir karinis sluoksnis, taip pat riterių garbės kodeksas, o vėliau ir riterių turnyrai arba riteriškumą šlovinančios šventės, kurioms valdovai net specialiai pastatydavo naujas pilis.
Pagrindinis apskritojo stalo principas nuo pat šios idėjos pradžios buvo dalyvių lygiateisiškumas. Karaliaus Artūro riterių apskritajam stalui priskiriama ir daugiau taisyklių, tačiau tikslaus jų sąrašo nėra. Iš esmės jos atspindėjo riteriškumo kodeksą ir skelbė apie pagarbą moterims, pagalbą silpniems, ištikimybę savo šaliai, įpareigojo nestoti į kovą dėl meilės ginčų arba žemiškų gėrybių, pasigailėti tų, kurie prašo pasigailėjimo ir daugelį kitų
Šios taisyklės greitai išplito po Vakarų Europą, tačiau apskritųjų stalų tikslai laikui bėgant keitėsi.
XX a. pradžioje (1909-1910 metais) toje pačioje Anglijoje buvo įkurtas taip vadinamas Apskritojo stalo judėjimas (angl. Round Table movement), kuris siekė pagerinti tuo metu pašlijusius santykius tarp Jungtinės Karalystės ir jos „baltųjų“ kolonijų (Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir Pietų Afrika). Šis judėjimas padėjo iš kelių atskirų kolonijų suburti Pietų Afrikos Sąjungą, o tai labai palengvino gyvybiškai svarbų susisiekimą geležinkeliais ir problemų su vietinėmis tautomis sprendimą.
Po šio projekto sėkmės tapo aktualus imperinės sąjungos klausimas, kadangi iki to laiko „baltosios“ kolonijos neturėjo jokio balso dalyvaujant imperijos užsienio ir gynybos politikos formavime. Apskritojo stalo judėjimo narius, kurie daugiausia buvo Oksfordo universiteto absolventai, siejo vienas bendras tikslas – imperinės sąjungos sukūrimas. Jie siekė, kad visos šios kolonijos turėtų lygias teises sprendžiant svarbiausius imperijos klausimus ir tokiu būdu taptų tikromis valstybėmis. Jų manymu, tik tokiu būdu imperija galėjo sustiprėti ir išlikti. Tai buvo savotiškas nacionalizmo ir imperializmo kokteilis. Trumpai tariant, Apskritojo stalo judėjimui pavyko sugeneruoti idėjas, kurios pakeitė to meto imperinį mastymą ir paveikė tolesnę pasaulio tvarką.
Vėlesni pavyzdžiai taip pat daugiausia buvo susiję su politiniais tikslais. Kad ir 1945 m. birželio 13 d. Nacionalinis apskritasis stalas Vengrijoje, kuriam vykstant opozicija ir susiskaldžiusi komunistinė valdžia diskusijoje turėjo veto teisę, tačiau visoms konflikto pusėms buvo būtinas susitarimas. Analogiškas Apskritasis stalas veikė ir Lenkijoje XX a. 9-ame dešimtmetyje, kai aktyviai veikė „Solidarumo“ judėjimas.
Vis dėlto minėti pavyzdžiai yra sunkiai palyginami su projektais, kurie prasidėjo XXI amžiuje.
2006 metų rugsėjo 9 dieną Berlyno Bebelio aikštėje įvyko unikalus Laisvų balsų apskritasis (38 metrų skersmens) stalas (angl. „The Table of Free Voices“). Devynias valandas trukusiame renginyje 112-ai žymių pasaulio menininkų, filosofų, mokslininkų ir žmogaus teisių gynėjų buvo užduota 100 aktualiausių žmonijai klausimų, kurie vienerius metus buvo renkami internetu iš įvairių pasaulio kampelių. Visa tai suorganizavo bendra JAV ir Vokietijos nevyriausybinė organizacija, kuriai šis renginys kainavo 5 mln. eurų. Vienas iš šio apskritojo stalo vaisių – dokumentinis filmas „Problema“.
Lietuvoje apskritojo stalo pavadinimą šiuo metu naudoja įvairių šalies miestų jaunimo organizacijų sąjungos, tačiau įdomiausiu atradimu internete tapo tinklapis www.dialogas3.lt, kuriame organizacija „Trišaliai dialogai“ detaliai aprašo apskritųjų stalų organizavimo tvarką ir sėkmingos diskusijos principus, apskritojo stalo taisykles (7):
1) Aš įsipareigoju gerbti kiekvieną prie apskritojo stalo, nepaisydamas jų skirtingų nuomonių, elgtis su visais pagarbiai.
2) Aš įsipareigoju stengtis diskutuoti prie apskritojo stalo siekdamas bendros atsakomybės, kaip prie vieno stalo sėdinčioje šeimoje.
3) Aš įsipareigoju išsakyti savo nuomones ir pozicijas sąžiningiausiu ir teisingiausiu būdu, neiškraipydamas faktų.
4) Aš pasižadu, kad būdamas ištikimas savo nuomonei, paliksiu lygiateisę erdvę kitų dalyvių skirtingoms nuomonėms.
5) Aš pasižadu gerbti ir laikytis apskritojo stalo taisyklių, laikytis man nustatyto laiko pasisakymui ir nepertraukinėti kitų.
6) Aš pasižadu nenaudoti žodinio ar psichologinio smurto prieš apskritojo stalo dalyvius ir publiką/ žiūrovus.
7) Aš suprantu, kad gali būti nesutarimų ir ginčų, tačiau įsipareigoju neardyti šeimyninės atmosferos, kaip ir dera tikroje šeimoje.
Gražu. O dar gražiau, kad tai virsta realybe ir masiniu reiškiniu.
Per šimtmečius apskritojo stalo diskusija iš karo vadų ir elito susibūrimo tapo plačiosios visuomenės problemų sprendimo vieta. Šiandien joje dalyvauja tiek vyrai, tiek moterys, o riteriškus principus pakeitė šeimos vertybės ir visuotinės gėrovės siekis. Taip ir norisi tikėti, kad kada nors visa žmonija, kaip viena šeima, susės prie vieno apskritojo stalo.