Tačiau kas toliau? Toliau - begaliniai vizitai pas valstybės politikus ir pareigūnus, kurie atsako už senų žmonių situaciją Lietuvoje – slaugą ir globą. Tai mėnesiais prašyti susitikimai, kurie neįvyksta, raštai, į kuriuos atsirašinėjama, akmeniniai biurokratų veidai darbo grupėse ir aptarimuose. Visų raštų ir pasisakymų potekstė viena: “atsikabink”.
Kadangi šie mano atakuoti Lietuvos politikai vėl eina į rinkimus, pristatysiu savo pažintį su jais.
Raimondas Šukys. Raimondo Šukio universitetai: buvęs Artūro Zuoko įmonės juristas, darbdavio įtrauktas į Rolando Pakso partijos sąrašus ir taip 2000 metais patekęs į Seimą. Po to ministras, seimūnas, vėl ministras ir t.t. Mano, kaip slaugos ir globos komisijos pirmininkės, prašytas susitikimas su ministru neįvyko, nes apsauginis net neįleido pro pastato duris, pranešęs kad ministras slaugos reikalais nesikalba. Pavijęs gatvėje apsauginis dar kartą pakartojo, kad ministras tikrai manęs nepriims. Puikiai pažįstu gerb. R. Šukį, anuomet Rolando Pakso bendražygį, uoliai prašiusį nusifotografuoti su lyderiu rinkimų į Seimą plakatui be eilės. Tačiau, matyt, Seime amnezija įvyksta greit: jei net per Rolando Pakso apkaltą politikui nepavyko prisiminti, ant kieno kupros atjojo į Seimą, tai ką kalbėti apie kitas smulkias anų laikų žuveles… Raimondas Šukys, kurio įsakymu, vienu įsakymu šimtą kartų galėjo būti sutvarkyta senų žmonių slauga namuose (iš jai skirtų pinigų kasmet nepanaudojama net 10 milijonų), sutvarkyta paliatyvi slauga, sveikatos priežiūra globos įstaigose, dažniausiai vykstanti nelegaliai, galėjo būti nustatyti europietiški maisto, personalo normatyvai. ….
Nora Ribokienė. Auditorė. Dabar SAM viceministrė, tiesiogiai atsakinga už slaugą. Maloni moteris, maloniai priimanti visais klausimais ir maloniai informuojanti ir pati, ir per pavaldinius, kad sistemoje nieko nenumatoma keisti. Ką keisti – juk nustatyta, kad Vilkpėdės ligoninėje tikrai ne visiems duodamas buronilis? Jei kažkas kabinėjasi, tai matyt nori postų, televizijai sako viceministrė, o gal pastatų. Naujų higienos normų nebus. Paliatyvios slaugos lovų skaičius nedidės (nes „vadovaujamės Vakarų Australijos normatyvais – 6 paliatyvios lovos 100 000 gyventojų“ – cituoju SAM raštus). Naujų įkainių nebus. Nebus hospisų (nes „hopisas - ne lietuviškas žodis“ – cituoju SAM raštus).
Rimantas Remeika. Buvęs mokyklos direktorius, Seimo narys. Dabar SAM kancleris, kurio parašu patvirtintoje šimtatūkstantinėje Visuomenės sveikatos programoje plaukia lėšos akcijoms: „Tegu mūsų širdys plaka išvien“, „Kuprinės svėrimo akcija“… Ir absoliučiai nieko seniems žmonėms, šiais, 2012-ais, Europos Sąjungos paskelbtaisiais senų žmonių metais….
Aš nevardinsiu visų politikų, kurių slenksčius myniau. Rezultatas vienas: po gausybės nusistebėjimų: „o siaube, negi taip gali būti?“ bei pažadų, kad „domėsis“, „padarys“, „organizuos pasitarimus, klausymus“ etc nė piršto nepajudino nei Seimo pirmininkė, nei premjeras, nei Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas, nei Socialinių reikalų komiteto primininkas, nei socialinės apsaugos ministras, nei viceministras…. Tiesiog nebeatsakydavo į laiškus ir skambučius. Nesistebiu: aš juos užknisau.
Tuo tarpu plaukia iš Lietuvos ministerijų ir departamentų daili informacija, skirta Europai: slaugai ir globai per metus mes, pasirodo, skiriame 253 mln. eurų („Eurostat“, 2012). Lietuvos specialistų tyrimai rodo: slaugos ir globos paslaugas Lietuvoje įstaigose ir namuose tegauna tik 1,5 procento visų senolių.
Prieš keletą mėnesių Vilniuje drauge su specialistais iš daugelio institucijų sukūrėme strategiją vyresnių žmonių slaugai ir globai iki 2020-ųjų. Juk jau dabar senų žmonių – ketvirtadalis Lietuvos (700 000), netrukus bus trečdalis, 42 000 iš jų turi visišką negalią. Problema grėsmingai auga. Ministerijų deleguoti pareigūnai, dalyvavę darbo grupėje strategijai parengti, kelis kartus perspėjo: kalbėkit ne apie sistemą, ne apie Lietuvą, o tik apie Vilnių, tai apie tai, kas pačios savivaldybės galioje. Nes mes nieko nekeisim, sakė SAM atsakingos atstovės, mus vadovybė įpareigojo neliesti sisteminių klausimų ir neprisiimti namų darbų.
„Biurokratija – tai valstybė, valdoma nykštukų“, - sakė Balzakas.
Lietuvoje nepajudėsim niekur, neįgyvendinsim jokių strategijų idėjų, nes visi visada užleidžiame pozicijas šukiams ir jankauskams. Jie nori ne daryti, o būti. Jie ir yra. Metai iš metų, rinkimai po rinkimų. Nes mums, kitiems, atgrasu ir tas jų Seimas, ir tos jų partijos, ir ta jų politika. Atgrasu ir man. Man atrodė gėda kandidatuoti į Seimą, nes ten braunasi tie, kurie nieko kito nesugeba. Man atrodė, kad didžiausia žmogaus laimė yra būti laisvam ir dirbti tai, kas tave įkvepia, apsuptam tokių pat įkvėptų žmonių.
Bet šįkart jūs nepalikot man pasirinkimo. Šįkart senų žmonių globos strategija yra, ir aš jums neleisiu jos numarinti. Šįkart aš turiu bandyti pabaigti bent vieno iš Jūsų kadenciją, mesdama iššūkį vienmandatėje apygardoje. Aš turiu tai padaryti, antraip man toliau sapnuosis tie šimtai bejėgių senelių, kuriuos mačiau gulinčius be gydytojo priežiūros, be čiužinio, be oro, be vandens (nes tai nereglamentuota jūsų teisės aktais). Jūs pas juos nebuvote, gerbiamieji, todėl jie jums nesisapnuoja.
Esu pasirengusi brautis į Lietuvos Respublikos Seimą bet kurioje apygardoje, kur kandidatuos šie asmenys: Raimundas Šukys, Nora Ribokienė, Rimantas Remeika, Donatas Jankauskas, Dalius Bitaitis, Rimantas Dagys, Antanas Matulas. Mane įkvepia 42 000 mano bendražygių - bejėgių Lietuvos žmonių, prikaustytų prie lovos, o taip pat slaugos iškankinti jų artimieji. Tiesa, tie 42 000 nebalsuoja ir niekada nebebalsuos. Daugelis jų nebepakelia rankos net vandens pasiimti. Bet jie vis dar gyvi.