Juk galėtume apsiriboti vien širdžiai mielais lietuviškais vaizdeliai, neliesdami nei Holokausto, nei Kirtimų taboro prie Vilniaus problemų – regis, būtų ir ramiau, ir saugiau. Bet ne, – gyventi greta, vadinasi, būti kartu. Brandesnės sąmonės žmogui tai akivaizdu, o kitiems tai tenka priimti kaip iššūkį. Apie šį tautų sambūvį kino režisierių S. Beržinį kalbina „Laiko“ žurnalistas Ginas Dabašinskas.

– Iškilus Kirtimų taboro romų konfliktui šmėstelėjote žiniasklaidoje, dalyvavote keliose televizijos laidose – tarsi gyvas liudytojas – ne tik matęs ar stebėjęs, tačiau ir filmavęs. Ar dabar grįšite prie sėslesnio gyvenimo būdo?

– Ne visai. Dabar vykstu į Estijos pajūrį – ten, kur krantas, besidriekiąs į vakarus ima suktis į rytus, pačioje nedidelio iškyšulio viršūnėje įsikūręs Haapsalu miestas, į kurį likimo ar Apvaizdos dėka pateko vienas labai įdomus archyvas.

Žydaitės iš Lietuvos istorija

– Teks ten ir filmuoti?

– Taip, tai bendras projektas su viena Prancūzijos televizijos kompanija apie prieš trejus metus iš gyvenimo pasitraukusią žydų tautybės senutę Rivą Lozinskaitę-Bogomolnaja, kurią galima būtų pavadinti lietuviškąja Ana Frank. Lietuvoje apie šią moterį beveik nieko negirdėta, o Europos kontekste ji neblogai žinoma – kaip autorė keturių memuarinių knygų apie Holokausto tragediją.

–Turite omenyje Vilniaus getą?

– Ne, tai kita istorija. Ši moteriškė kilusi iš Butrimonių. Tai unikali mažame Lietuvos miestelyje išaugusios žydaitės istorija – žvelgdama vaiko akimis ji pasakoja, kaip prasidėjo karas, kaip atėjo vokiečiai, kaip buvo išžudyta jos šeima, artimieji, kaip ji slapstėsi miškuose, pelkėse, glaudėsi pas žmones. Kaip, galų gale, jai vis dėlto pavyko išlikti. Tai tikra, nesugalvota istorija apie didžių istorijos jėgų mėtomą, į visas šalis svaidomą mažo žmogaus gyvenimą – būtent tokie dalykai mane tikrai jaudina ir traukia.

– Jūsų dėmesys Lietuvos žydų, romų likimui, regis, liudytų, jog esate atidus „mažosioms istorijoms“. Tačiau ar tikrai tos mažosios istorijos yra visuotinės, ar sparčiai besiglobalizuojančios istorijos akivaizdoje jos dar turi kokią ateitį?

Tik vėliau, kai susidūriau su vyresnės kartos, tarkime, žydais ar romais, staiga suvokiau, kad jie tikrai yra mūsų tėvynainiai – taip pat branginantys mūsų kraštą, mūsų žemę, atidūs istorijai ar tradicijoms. Jie – tai mes patys, tačiau kitokie.
Saulius Beržinis:

– Mažosios istorijos yra neatskiriamai susijusios su didžiąja, visuotine istorija – jos ne tik ją papildo, bet ir sukonkretina, paaiškina ir įprasmina. Pagaliau primena mums, kad gyvename schematizuotą, gerokai nuskurdintą gyvenimą. Labiausiai todėl, kad mažosios Lietuvos tautos išnaikintos ir mes, lietuviai, esame netekę multikultūrinės pusiausvyros, per kurią ir galime suvokti, kokioje aplinkoje gyvename. O praradę vidinį nevienalytiškumą, neišvengiamai netenkame sugebėjimo suprasti, koks sudėtingas, įvairiopas yra mus supantis pasaulis. Tuomet tampame panašūs į gerokai pagenėto medžio kamieną, kuris, žinoma, dar gyvas, tačiau tarsi bežadis – beveik praradęs balsą, tembrą, sugebėjimą ošti. Tačiau šitas gebėjimas intonuoti, ošti skirtingomis moduliacijomis ir yra tikroji dermė, leidžianti skleistis kultūros įvairovei.

Mozaikos kūrimas iš šukių

– Tačiau ar įmanoma tą daugialypiškumą atkurti – juk paveldėjome nugenėtą medį?

– Kol esame gyvi, prisiminimai, liudijimai, dokumentai, istoriniai faktai irgi nėra praradę savo gyvybingumo. Tai jėgos, galinčios įkvėpti, prakalbinti, pašaukti. Pamąstykime: juk dar visai neseniai tarpukario Lietuva buvo įvairiopa, čia grynakraujį gyvenimą gyveno lietuviai, lenkai, žydai, rusai, romai, karaimai. Dar yra žmonių, kurie tai prisimena. Žinoma, karas ir po jo buvusi okupacija nubrėžė ribą, atidalijusią dvi Lietuvas – daugiakultūrę ir tą nugenėtąją. Aš pats iš vaikystės prisimenu, kaip kitos tautybės žmonės atrodė tarsi būtų visiškai svetimi, nesuprantami, kitokie – iš kur jie čia atsirado?

Tik vėliau, kai susidūriau su vyresnės kartos, tarkime, žydais ar romais, staiga suvokiau, kad jie tikrai yra mūsų tėvynainiai – taip pat branginantys mūsų kraštą, mūsų žemę, atidūs istorijai ar tradicijoms. Jie – tai mes patys, tačiau kitokie. Ir man regis, tas kitoniškumas ne tik gali suteikti mums geresnį, įvairesnį savęs supratimą, bet ir atveria galimybę geriau, adekvačiau suvokti įvairialypį šiuolaikinį pasaulį. Tai, manau, yra viena esminių mūsų išlikimo sąlygų. Ir čia reikia pastangos ir sugebėjimo suvokti.

– Ar yra kokia formulė, taisyklė ar receptas?

– Prisilietęs prie žydų ar romų paveldo supratau: tiesiog reikia daryti tai, ką norėtum ir pats patirti iš pasaulio. Būsime apgobti rūpesčiu tiek, kiek rūpinsimės kitais, susivoksime savyje, kiek dėsime pastangų suprasti kitą. Iš tokių pastangų sklaidos ir gimsta multikultūrinė tradicija, tas įvairiagarsis, savitas ošimas, kuris tampa girdimas ir reikšmingas kur kas platesniu, sakytume, pasaulio kontekstu.

Kitas dalykas, kad mes, kaip ir romai ar žydai, esame nuolat abejojantys ir savo tapatybės verte, amžinai keliantys klausimą – kas mes, iš kur ir kur link einame. Dar ir šitai mus suartina.

Sąmoningumas

– Tačiau tapatybė, tautinė ar susijusi su asmenybės branda, neišvengiamai suponuoja uždarumą, apsiribojimą, susivokimą, kuris irgi yra viena iš atsiskyrimo formų.

– Visiškai nesutikčiau su tokiu tvirtinimu. Manau, yra kaip tik priešingai – suvokimas, kas esi šiame pasaulyje, yra neišvengiamai susijęs su pastanga jam atsiverti. Žinoma, toks savotiškas „durų pravėrimas“ kartais veda prie troškimo susitapatinti, chameleoniškai susilieti, tarsi asimiliuotis. Tačiau šitai yra irgi neišvengiama – juk identifikuotis reiškia ne tik ieškoti, kas toks esi, bet ir gerai suvokti, koks tikrai nesi. O čia jau tenka lyginti, tarsi matuotis svetimą rūbą, kuris tam tikru momentu gali patikti, pasirodyti esąs tinkamas ir patogus.

– Gerai, tačiau gal čia įsipainioja Jūsų profesiniai instinktai: kino menininkas apskritai stengiasi atverti, pamatyti, įžvelgti. Ir šiame kontekste bet koks uždarumas, mėginimas slėptis interpretuojamas kaip savotiškas „techninis brokas“ ar nesusipratimas, kurį būtina pašalinti.

– Nemanyčiau, kad visa tai būtų įmanoma suvesti į profesinę plotmę. Žinoma, man, kaip režisieriui, kino menininkui, svarbu eksponuoti ir atskleisti. Bet čia veikia dalykai, labiau susiję su asmenybės raiška, tiesmukai nepriklausantys nuo profesijos ar gyvenimo būdo. Šiuo požiūriu užsivėrimas arba atsitvėrimas, žvelgiant tiek asmenybės, tiek ir kultūros lygiu, vestų prie to nugenėto kamieno, kuriam, deja, nelemta išgirsti, kaip ošia jis pats ar gaudžia „pasaulio simfonija“.

– Tačiau susitapatinimo, ištirpimo pagunda vis dėlto išlieka?

– Be abejo. Kartais tikrai apima noras tapti didesniu prancūzu, nei jis pats – tai neišvengiami atvirumo pavojai. Žinau iš patirties: staiga pajunti, kad su romu pradedi kalbėti romų intonacijomis, bendraudamas su žydu nesąmoningai mėgini susitapatinti su žydišku mentalitetu. Kartais atseki savyje tarsi mechanišką mėgdžiojimą, kartais jauti pagundą prisišlieti ir ištirpti. Tačiau tai iššūkiai, kurie verčia įsiklausyti ir atsirinkti. O ar įmanoma kitaip? Juk atvirumas pasauliui bei įvairialypei istorijai, ir pačios Lietuvos, verčia įveikti susvetimėjimo pagundą ir tik nuo pastangos priklauso rezultatas.

Tačiau totaliai užsivėrus, pagunda kokiu nors būdu asimiliuotis lyg ir nekyla, tačiau nėra ir aiškaus poreikio susivokti, kuo skiriamasi nuo kitų. Tuomet grėsmė prarasti identitetą yra dar didesnė.

– Ar Lietuvos žydų, romų ar karaimų istorija vis dėlto yra organiška lietuviškosios istorijos dalis – kaip Žalgirio mūšis ar Liublino unija?

– Be jokios abejonės. Sakykim, Holokausto istorija yra ir lietuvių tautos istorijos reiškinys. Sakyčiau, net dar kitaip – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų: be Holokausto istorijos iš esmės neįmanoma suvokti nei Žalgirio mūšio, nei Liublino unijos, nei Vasario 16-osios Akto. Tik viską susiejus kartu įmanoma išgirsti tikrą Lietuvos istorijos ošimą.

– Ar liestis prie tų istorinių klodų Jums asmeniškai reiškia daugiau, nei vien profesinę realizaciją?

– Tikrai taip. Fiksuodamas visus tuos „mažųjų istorijų“ fenomenus tarsi pasijuntu esąs viena koja anuose laikuose. Išties man be galo svarbu pasijusti istorijos tėkmėje. Ir būtent toji tėkmė atveria universalius dalykus, kurie verčia susivokti, kas tu esi ir kur link veda tavo kelias. Ir vienas svarbesnių dalykų, kurie šitaip žvelgiant į pasaulį man tapo akivaizdūs: labai pavojinga, ypač esminiais gyvenimo momentais, daryti sprendimus, ignoruojant sąžinės balsą. Kitaip rizikuoji būti vienas tarsi bešakis, nugenėtas medis. O tai reiškia, kad rizikuoji tapti niekam nereikalingas – nei tiems, kurie greta, nei sau pačiam.