Tuo tarpu Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Ažubalis ėmėsi iniciatyvos suburti istorikus, kurie parengtų knygą apie Lietuvos istoriją, apjungsiančią tarpusavyje konkuruojančias Lietuvos istorikų sroves ir mokyklas. Tai sveikintinas žingsnis, nes kiekviena save gerbianti valstybė savo užsienio politiką bei diplomatiją sieja su istorinės atminties politika.
Istorinės atminties politikos svarba
Istorinės atminties politika, kartu su švietimo politika, yra du svarbiausi ramsčiai tautos gyvybingumui palaikyti, nes tik taip iš kartos į kartą galima perduoti patriotizmą, įtvirtinti istorinį pasakojimą, formuojantį tautos istorinę sąmonę. Inga Vinogradnaitė istorinę sąmonę apibrėžia kaip praeities sudabartinimu pasižymintį specifinį santykio su praeitimi būdą. Istorinė sąmonė lemia žmogaus poreikį grįžti prie istorijos, ja remtis mąstant dabartį ir projektuojant ateitį. Tai reiškia, jog konkuruojant skirtingiems istoriniams pasakojimams, kurie reikštųsi skirtingais lemtingų Lietuvos istorijos procesų, lūžių ir asmenybių vertinimu, gali būti projektuojamos ir skirtingos Lietuvos valstybingumo raidos vizijos. Tai ypač aktualu šiandien kuriant įvairius Lietuvos ateities scenarijus, nagrinėjant Lietuvos kaip nacionalinės valstybės ir Europos integracijos santykį, ieškant Lietuvos vietos geopolitinėje ir kultūrinėje Europos architektūroje.
Nereikia abejoti, jog tiek priimant, tiek ir įgyvendinant Tautos istorinės atminties įstatymą kryžiuosis daug įvairių ideologinių iečių. Vieni kaltins įstatymo autorius siekiu primesti savo istorinį aiškinimą, o kiti prikiš istorijos „supolitinimą“ ir socialinės inžinerijos apraiškas bei ragins „istoriją palikti istorikams“.
Šiandieninių euro-integracinių ir globalizacinių vėjų kontekste vienas iš svarbiausių tautos istorinės atminties klausimų tebėra toks - kas yra pamatinis Lietuvos valstybingumo šaltinis. Ar tai vasario 16 – osios tautinė Lietuva? Gal tai unijinė Abiejų Tautų Respublika, kurios istorinės reminiscencijos šiandien padėtų neva uždarą lietuvišką tautinį tapatumą “atverti” europietiško identiteto platybėms?
Ginčą šiuo klausimu bene geriausiai iliustruoja skirtingi istorikų vertinimai dėl to, kas vyko 1919 – 1920 metais tarp Lietuvos ir Lenkijos. Vieniems tai buvo dviejų tautinių valstybių konfliktas, galiausiai pasibaigęs Vilniaus krašto okupacija. Kita pusė teigia, jog tai buvo pilietinis karas tarp vadinamųjų jaunalietuvių (kuriuos šio požiūrio autoriai vertina kaip filologinį produktą) ir vadinamųjų senalietuvių, t.y. lenkiškai kalbančio, bet politiškai lietuviškai mąstančio elito, prie kurio mėginama priskirti netgi maršalą J.Pilsudskį ir generolą L.Želigovskį.
Tokios istorinių interpretacijų takoskyros tik dar kartą įrodo, kad istorijos nereikėtų palikti vien tik istorikams, nes vieną dieną gali atsitikti taip, kad Lietuvos istorijos vadovėliuose įsitvirtins pasakojimas, kad tautinė Lietuva tebuvo imperinės (tiek carinės, tiek ir sovietinės) Rusijos geopolitinis projektas, skirtas kiršinti lietuvius su lenkais, o tokie „senalietuviai“ kaip J.Pilsudskis ir L.Želigovskis norėjo mus apsaugoti nuo šios geopolitinės klaidos.
Būtent šio požiūrio šalininkai, kurie ir šiandien savo ideologinį nuoseklumą įrodinėja skatindami lietuvių tautiškumą “tirpdyti” naujų postmodernių tapatybių paieškose, ironiškai siūlo į šiuolaikinę Lietuvą nebežvelgti XIX ar XX amžiaus pradžios lietuvio akimis ir taip atsisakyti nacionalinės valstybės tradicijos. Akivaizdu, jog 1918 - ujų metų vasario 16 dieną gimusią tautinę Lietuvą jie vertina kaip filologinį produktą, kuris šiandieninėje postmodernių tapatybių kūrimosi akivaizdoje, anot jų, tėra visiška atgyvena.
Kai tokie pasvarstymai neperžengia intelektualinių provokacijų ribų - jokių problemų. Daug didesnė problema kyla tada, kai tokį istorinį pasakojimą ir juo paremtas ateities valstybingumo vizijas ima plėtoti politinis elitas.
Ką reiškia Lietuva kaip nacionalinė valstybė?
Dažnai teigiama, kad tautinė tarpukario Lietuva simbolizuoja priešingybę respublikoniškai pilietybės vizijai, kuri būtų išsaugojusi itin vertingus ryšius su istorine Abiejų Tautų unijine tradicija ir paklojusi pamatus neva modernesnei valstybingumo versijai bei geopolitinei regiono sanklodai. Maždaug taip pat ir šiandien argumentuojama, kodėl reikėtų nuimti tautinius akinius ir “ištirpdyti” Lietuvą europinėse struktūrose. Tik šiandien, visiškai kitaip nei prieš 100 metų, tas pats tautiškumas jau nebėra revoliucinga senąją politinę ir socialinę sanklodą griaunanti jėga, o atvirkščiai - siekia išsiaiškinti, kas slypi naujų tapatybės formų ir politinių erdvių – pirmiausia dirbtinos ir nenatūralios pan-europietiškos tapatybės – paieškose.
Akivaizdu, jog unijinės valstybės su Lenkija tradicija ir lietuviškas tautiškumas – dvi skirtingos politinės, ideologinės ir kultūrinės srovės (o kartu ir mąstymo tradicijos), kurios XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje projektavo skirtingas Lietuvos politinės bendruomenės raidos vizijas. Istorija liudija, jog unijinis paveldas buvo įveiktas tautinio sąjūdžio.
Unijinės tradicijos šalininkai teigia, kad apsisprendus Lietuvą kurti kaip tautinę valstybę iš valstybingumo kūrimo buvo eliminuota didelė dalis senojo „lenkiškai kalbančio, bet politiškai lietuviškai mąstančio“ elito. Pasak tautinės valstybės kritikų, tautiškumui sugriovus senąją pilietiškumo sampratą buvo nutraukta ilga valstybingumo tradicija, o Lietuva prarado galimybę sulaukti savojo Manerheimo (nuoroda į švedakalbį Suomijos didvyrį).
Be to, anot unijinės tradicijos šalininkų, Lietuvos kaip nacionalinės valstybės vizija užprogramavo tragišką geopolitinę klaidą: remiantis Rusijos bei Vokietijos veiksniais neigti Lenkijos įtaką Lietuvoje. Būtent ši klaida neleido Vidurio ir Rytų Europoje susiformuoti „sanitariniam kordonui“, kuris bent jau teoriškai galėjo sulaikyti Rusijos skverbimąsi į Vakarus.
Reikia pripažinti, jog kai kurie iš šių argumentų yra verti dėmesio ir apmąstymų. Tarpukariu Lietuvos užsienio politikos architektų turbūt neišvengiamai pasirinkta formulė „mes be Vilniaus nenurimsim“ (kaip alternatyva „nepriklausomybė svarbiau nei Vilnius“) pavertė Lietuvą Sovietų Sąjungos geopolitiniu įkaitu, nes vieninteliai sovietai 1920 m. liepos 20 d. Taikos sutartimi Vilnių buvo pripažinę Lietuvai ir šiuo pripažinimu visą tarpukarį grindė savo “skaldyk ir valdyk” geopolitiką. Suprantama, jog tai geoistorinė pamoka, kurią visada savo galvose turi turėti ir šiandieniniai tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos užsienio politikos architektai.
Nepaisant to, unijinės valstybės šalininkai negali paaiškinti, kas būtų atsitikę, jeigu Lietuva visgi būtų pasukusi savo vairą link „sumodernintos“ unijinės su Lenkija valstybės vizijos, kai pati Lenkija jau buvo negrįžtamai susiformavusi kaip tautinė valstybė. Juk bene svarbiausias to meto epochos bruožas – procesas, kai nacionalinės valstybės kilo, o tradicinės daugiatautės imperijos, nepaisant kai kurių bandymų jas sumoderninti, iro.
Be to, kaip taikliai pastebi Kęstutis Skrupskelis, dažnai Lietuvos istorinę raidą norima įsprausti į priešpriešos tarp pilietinės ir tautinės valstybės rėmus, pirmąją siejant su tikrąja demokratija, tolerancija, plačiu žvilgsniu, aukštesne kultūra, o antrojoje įžvelgiant tik siaurus nacionalistinius interesus. Tad ar iš tikrųjų tautinė XX a. pradžios Lietuva tebuvo etnolingvistinis (filologinis) produktas? O gal atvirkščiai – tai buvo procesas turėjęs ne tik aiškią tautinę, bet ir politinę programą?
Lietuvos valstybingumo atraminiai taškai
Per du tarpukario nepriklausomybės dešimtmečius pavyko subrandinti politinės bendruomenės tradicijas, kurios užtikrino Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą. Antisovietinis 1941 m. pavergtos tautos sukilimas, stipriausias Baltijos šalyse rezistencijos judėjimas, liudija, jog tautinė Lietuva tikrai nebuvo tik filologinis produktas. Tautinė tarpukario Lietuva paklojo savaveiksmės politinės bendruomenės pamatus, kurios tradicijas siekė puoselėti jau ir sovietiniame kalėjime gyvenusios ir iš jo ištrūkti siekusios kartos.
Be to, tarpukario tautinė Lietuva atrado receptą ir kitų tautinių bendrijų įsitraukimui į Lietuvos politinį, socialinį ir kultūrinį valstybės gyvenimą. Tokią įsitraukimo formulę puikiai nusakė tarpukario Lietuvos teisininkas ir teisėtyrininkas M.Romeris: ,„Esu lenkas, tikras Lietuvos pilietis, Lietuvos kraštietis, bet ne Lenkijos pakraščio gyventojas... Lietuva man su sostine Vilniumi yra bendra lietuvių ir Lietuvos lenkų krašto Tėvynė“.
Visos pokario rezistencijos, disidentų judėjimo, Lietuvos laisvės lygos vertybinė atrama – tai ne kokie nors Abiejų Tautų Respublikos idealai, o tautinės Lietuvos, kaip savarankiškos politinės bendruomenės, tradicija. Ar būtume turėję tokią rezistenciją be tautinės Vasario 16 – osios? Ar 1990 m. kovo 11 – ąją būtume atkūrę nepriklausomą Lietuvą, jeigu 1918 – aisiais būtume susitaikę su Lietuvos kaip kantono vaidmeniu kad ir sumodernintoje Abiejų Tautų federacijoje?
1941 m. birželio sukilimas yra Lietuvos 1941 – 1990 m. ilgosios rezistencijos pradžia. Rezistencija ir vėlesnis disidentinis judėjimas – idėjinė jungtis tarp Vasario 16 – osios ir Kovo 11 – osios, kartu tai - Lietuvos valstybingumo pamatas. Būtent ši jungtis turėtų būti Lietuvos istorinės atminties “raudonoji linija”, tautos istorinės atminties šerdis.
Pasirinkta šios linijos brėžimo vieta kartu atsako į klausimą, ką mums reiškia Lietuva kaip nacionalinė valstybė.
O visiems tiems, kurie tautinę valstybę sieja su uždarumu, nedemokratiškumu, prieštaravimu šiuolaikinėms multikultūralizmo tendencijoms, reikėtų priminti, jog nacionalinės valstybės atsiradimas Vakarų Europoje kaip tik sustiprino atstovaujamosios demokratijos pozicijas, nes įtvirtino ne tik kultūrinių, bet ir politinių bendruomenių susikūrimą. Būtent nacionalizmas pagimdė moderniąją demokratiją, nes atstovaujamoji demokratija negali veikti ten, kur nėra savaveiksmės politinės bendruomenės.
Nacionalinė valstybė – tai kartu ir bendruomeniškumo bei kolektyvinės tapatybės šaltinis, užtikrinantis ryšius tarp mirusių, gyvųjų ir dar negimusių. Negali būti laisvo žmogaus be laisvos kultūrinės ir politinės bendruomenės, kuri vadovautųsi principu “nieko apie mus be mūsų”. Tauta – vienintelė natūraliais tapatybiniais ryšiais susaistyta bendruomenė, todėl nacionalinė valstybė turi išlikti kertine lietuviškojo konservatizmo, ypatingai akcentuojančiam bendruomenės svarbą, atrama.